Jau trečią savaitę su studijų kolegėmis lankome Vilniaus dailės akademijos magistrantų baigiamuosius darbus-parodas. Birželio 17 d. galerijoje „Vartai“ tapybos magistro laipsnį gynėsi bei meno projektus pristatė ukrainiečiai Daria Antyp ir Antonas Pedos. Abejingų, kaip galima suprasti, nebuvo. O aš, baimindamasi, kad mano gerklėje esantis gumulas nepradėtų rėkti erdvėje, nesąmoningai pasirinkau viską užsirašyti.

Daria prieš aštuonerius metus paliko gimtąjį miestą Donecko srityje. Jos projektas „Memories of the past in a different configuration of the present“ („Praeities prisiminimai kitoje dabarties konfigūracijoje“) yra apie nostalgiją daiktams, vaikystei ir namams, į kuriuos, magistrantės įsitikinimu, ji niekada nebesugrįš... Tad pristatymą ji simboliškai pradeda nuo savo pasirinktos formos performanso. Pirmą kartą ant galerijos „Vartai“ grindų bando nubraižyti didelio erdvinio formato planą – buto, kurį paliko 2014-aisiais ir nebegali atsiminti, kaip tiksliai jis atrodo. Juoda kreida ant pilkų grindų iš atminties į medines lentas sugrįžta mamos kambarys, koridorius, kuriuo, kaip puikiai mena, galima patekti į tėčio darbo kambarį, virtuvė. Dviejų dimensijų plane nubrėžiamas ir tuščias stačiakampis, kurio jaunoji menininkė nebegali identifikuoti. Ji pati stebisi: kaip keista, juk tuose namuose praleido aštuoniolika gyvenimo metų, o praėjus dar aštuoneriems paaiškėja, kad atminties kertelės pridulkėjusios ir ją nuvilia. Daria tiek kūrybiniame, tiek teoriniame savo darbe tyrinėja namų, kaip archetipo, sąvoką ir, žinoma, sieja tai su asmeninėmis patirtimis. Taip pat svarsto, kokią įtaką prisiminimai daro mūsų kūrybai.

Pasaulį ištikus genocidui (nors gal kažkam patogiau tai įvardyti karu) Antyp, pradėjusi darbą 2021 m. rudenį, nuo 2022 m. vasario 24 d. nebegalėjo dirbti, nors stengėsi tęsti kūrybinį procesą ir išlikti objektyvi (ar tai įmanoma esant tokiai situacijai?). Karas – tai visada baimė, skausmas ir propaganda. Autorė nuo tos propagandos jautėsi sutrikusi, nebematė prasmės ir iki šiol nemato... Kraujo data pažymėtoje antroje vasario pusėje kūrybinis projektas prarado prasmę. Dariai šis neužbaigtumas tapo itin simbolinis: kas buvo parašyta iki šių metų vasario 24 d. ir kas liko neužbaigta. Menininkė nebežino, ar sugebės grįžti prie kūrybos proceso ateityje, tikisi, kad ras jėgų kažkaip visa tai permąstyti. Nes juk baigiamojo magistrinio darbo vizija ir idėja buvo pasakoti apie namų ilgesį, kurį jaučia ne tik daugelis ukrainiečių, „išmėtytų“ po pasaulį, bet ir kiti žmonės, dėl karo, smurto ar kitokių aplinkybių priversti palikti gimtinę. „Atmintis, saugumas ir namai – temos ir motyvai, žinoma, globaliai aktualūs. Tačiau dėl mūsų geopolitinės padėties šis darbas atsiduria tarytum siaurame geografiniame ar nacionaliniame koncepte ir vis tiek užkabina bendražmogiškas problemas  ar baimes. Kiekvienam iš mūsų įvyksta susitapatinimas prisiminus galbūt savo šeimos (trėmimų) istoriją“, – komentavo vienas iš komisijos narių. Su šia pastaba negalima nesutikti.

Bet grįžkime prie kūrėjos projekto, kurį sudaro devyni tapybos darbai, videoinstaliacija ekrane ir gyvai eksponuojamos vizualios medžiagos-kubeliai – jungiamoji gija su Darios vaikyste. Tapybos darbuose vyrauja ryškių (nevengiama mėlynos ir geltonos) spalvų kvadrato motyvas, kuris, jei kūriniuose virsta į tūrinį objektą, tampa žaidimų kubeliu. O plokščiojoje dimensijoje atrodo, kad tiesiog naiviai ir lengvai (nuoroda į vaikystės jausmą) žaidžiama kompozicija, koloritu, formomis bei paveikslų dydžiais. Videokūrinyje fiksuojamas momentas, kai autorė mikliai dėlioja ryškiaspalvius raštuotus kubelius, be tikslo, kaip vaikas, neturėdamas minčių sukurti konkrečią formą. Ponia iš auditorijos labai taikliai pastebėjo, kad tos kaladėlės yra tarytum apdilusios. Viena vertus, taip yra nuo rankų šilumos ir nuolatinio čiupinėjimo (kontakto liečiantis), kita vertus – tai lyg tie mūsų blunkantys prisiminimai. Na, o grįžtant prie ryškiųjų, tapytoja sako, kad visos šios spalvos yra iš vaikystės ir jos randamos kiekviename Ukrainos vaikų darželyje.

Daugiau detalizuoti šių darbų nesinori, nes vienoje iš galerijos salių yra tikrai sukuriamas (išsiilgtų) namų saugumo jausmas. Ir jis prašosi patyrimo, apglėbimo ir išgirdimo, o ne žodžių, susitikusių sakiniuose.

Iškart po Darios Antyp projekto savąjį gynėsi jos studijų kolega ir tautietis Antonas Pedos. Jis pristatė didelio formato (3 x 8 m) tapybos darbą, kuris atlieka tarsi memorialinės sienos funkciją. Tūkstančiai nuasmenintų veidų kvadratėlių (keistas sutapimas, kad šis motyvas abiejų magistrantų darbuose vis kartojasi) tapyti remiantis archyvine medžiaga. Sunku suvokti, kad tuose mažyčiuose dažų lopinėliuose yra realūs žmonės su užkoduota jų gyvenimo istorija (minimalia, tačiau ta, kuri prieinama).

Baigiamasis magistrantūros projektas buvo pristatytas Antono pasisakymu (kurį, nors ir ne pažodžiui, stengiausi užsirašyti): „Pavadinimas ir projektas keitėsi viso darbo proceso metu. Darbas apie mano tautos žlugdymą, apie kainą, kurią moka mano tauta už praeities klaidas. Didelę kaina sumokėjo. Todėl „Kaina“ (angl. „The Cost“) ir yra darbo pavadinimas. Tai tiesioginė refleksija. Man buvo labai svarbu suvokti skaičius pirmiausia savo galvoje, bet negalėjau. Kai pradėjau šį projektą (prieš devynis mėnesius), aukų skaičius buvo 13 tūkstančių, iš jų 4470  – karinės aukos. Tada dar negalėjau įsivaizduoti, kad tas skaičius išaugs trigubai. Jūs galite sakyti, jog žmonės miršta kiekvieną dieną, bet skirtumas, kad jie nemiršta už kitų žmonių gyvybes. Buvau tiesiog motyvuotas kalbėti apie savo tautos tragediją, apie kurią galiu kalbėti ir naktį pabudintas. Mano galva tiesiog sausakimša šių minčių, todėl pajaučiau, kad informacija turiu dalintis su daugiau žmonių. Bijojau, kad prisiminimai apie žmones, kurie atidavė gyvybę už savo tautą, laikui bėgant išnyks. Taip nutinka todėl, kad žmonės pripranta. Pripranta, kad žmonės nuolatos miršta. Tai normalizavus žmonės atsiras pačioje žemiausioje mitybos grandinėje. Žmonija prisitaiko prie visko. Adaptacija turi įtakos informacijos suvokimui. Mes priprantam net prie karo. Pagalvokite, kaip suvokėte pirmuosius praradimus ir kaip suvokiate dabar. 2014-aisiais jautėme kiekvieną mirtį, skausmą, o dabar mūsų smegenys šiuos praradimus pavertė statistika. Tad šio kūrinio tikslas yra parodyti skirtumus tarp mūsų suvokimo. Aš supratau, kad projekto neįmanoma užbaigti iki karo pabaigos, iki pergalės. Neturiu iliuzijų, kad jei pasiduotume, skaičius būtų mažesnis. Aukų skaičius auga, auga ir mano paveikslų skaičius. Laisvės kaina kyla visam pasauliui. Tačiau ne visas pasaulis supranta, kad tai karas tarp demokratijos ir autokratizmo. Tikiuosi, greitai ateis nušvitimas pasaulio žmonių galvose, ir aš labai tikiuosi, kad nebus per vėlu.“

Didžiuojuosi kūrėjais, radusiais jėgų pristatyti komisijai ir visuomenei savo kūrinius. Ukrainietė Daria Antyp baigdama kalbėti sakė, kad užbaigti šį projektą jai padėjo suvokimas, jog kariauja ne tik tankai – kariauja ir kultūros, ir šiandien tai yra svarbiausia sistema, kurią turime apginti. Juos abu vienija ne tik tautos tragedija, bet ir kažkoks pretendavimas į užmiršimą (todėl jie sukūrė aiškiai apčiuopiamus, profesionalius kūrinius). Galbūt dėl atminties išnykimo baimės jų teoriniuose darbuose atsiranda dienoraščio motyvas (galima akcentuoti ir tai, kad Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų istoriją per asmeninius potyrius sužinome iš tuo metu gyvenusių žmonių memuarų). Gal todėl Antono Pedoso rašto darbo dalis, parašyta iki karo pradžios, yra perbraukta juoda linija – lyg negaliojanti, nebeegzistuojanti informacija. Stiprybės jausmo, kurį neišvengiamai lydi skausmas, atmosferoje skambėjo ukrainiečių kalba (su vertėjo pagalba ją galėjo suprasti ir auditorija).

Nesinori šiais aprašymais užgožti esmės – norisi pakviesti aplankyti parodą ir pajausti jų darbus galerijoje. Toks šių dviejų jaunų kūrėjų, atstovaujančių kenčiančiai savo tautai čia, Vilniuje, palaikymas irgi svarbus. Ir tik prašau – neužmirškime!

VDA ukrainiečių magistrantų Darios Antyp ir Antono Pedoso parodą galerijoje „Vartai“ galima pamatyti iki birželio 26d. 

Teksto autroė - Viktorija Mikštautaitė