Denisas Kolomyckis Vilniaus dailės akademijoje jis studijuoja skulptūros magistro programoje. Menininkas taip pat čia įgijo ir skulptūros bakalauro laipsnį. Su Denisu kalbamės apie menininko karjerą, ką šiandien reiškia skulptūros studijos ir kiek menininkai yra ir turi būti visuomeniški.
Denisai, dar iki pradėdamas savo studentišką kelią Vilniaus dailės akademijoje, buvai aktyvus menininkas - praktikas. Atrodo, tarsi meninį išsilavinimą įgijai užsiimdamas savo veikla. Kas vis tik paskatino siekti formalaus išsilavinimo ir studijų diplomo? Papasakok apie savo kaip menininko kūrybinį kelią.
Denisas Kolomyckis: Nuo dvylikos metų, po pamokų lankiau teatro studiją. Taip pat, aktyviai dalyvavau nevyriausybinėse organizacijose, dienos centruose, vėliau įstojau į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Ten mokiausi baleto skyriuje. Laiko likdavo vis mažiau, tačiau nei teatro, nei dalyvavimo nevyriausybinėse organizacijose nesustabdžiau. Kuo daugiau atsakomybių – tuo daugiau planavimo bei noro aktyviai įsitraukti į skirtingas
veiklas. Pirmąją parodą pristačiau Jono Meko vizualiųjų menų centre (tuometiniuose „Vilniaus Vartuose“, Gynėjų g.) kartu su keramike Jovita Misevičiūte, vėliau – individualią parodą, galerijoje „AV17“ (tada dar vykdžiusią savo veiklą Aušros Vartų g.). ! tik dabar suprantu, kad abi parodos buvo susietos „vartais“, vieni Vilniaus, o kiti - Aušros ! …bet kokiu atveju, dalinuosi šia informacija, tik dėl to, kad parodyčiau, kad net ir neturint „formalaus išsilavinimo“, galima kurti ir pristatyti savo darbus.
Po mokyklos, kaip ir daugybė kitų draugų, išvykau iš Lietuvos. Iš pradžių į Maskvą, vėliau į Londoną. Norėjau studijuoti aktorinį meistriškumą, tad tą ir padariau. Tačiau, visada, VISADA, norėjau kurti vizualųjį meną. Teatre, kuris man yra esybė ir būtis, pritrūkdavo sprendimų. Teatras per dažnai koncentravosi ties tam tikra asmenine prievarta scenoje – vėl ir vėl viskas apie kančią, auką, kaip kokią krikščionišką būtinybę valytis... Man trūko elementų kurie praskaidrintų tą niūrumą, todėl nusprendžiau, kad noriu studijuoti skulptūrą, kuri tiek tuo metu, kada teatras buvo ant pjedestalo, tiek ir dabar tebėra ta vienintelė alternatyva, kvestionuojanti meną kaip tokį iš esmės. Pastarieji metai skulptūros katedroje, man buvo ypatingi, o Vilniaus dailės akademija padovanojo galimybę ne tik klausti, bet ir protestuoti. Aš tai vertinu, kaip sąmoningos institucijos patvirtinimą.
Gajus įsivaizdavimas, kad bakalauro studijos iš esmės supažindina su studijuojama sritimi,o save, savo akademinius, kūrybinius ir galbūt net politinius interesus žmonės atranda magistrantūroje. Ar pritari tokiai nuomonei? Kaip tu palygintum, ką reiškia būti bakalauro, o ką – magistro studentu?
Denisas Kolomyckis: Kadangi į skulptūrą atėjau bakalauro studijose, nedrįsčiau dėti ryškios takoskyros tarp akademinių laipsnių. Pirmieji keturi metai Akademijoje suteikė galimybę pažinti specialybę iš esmės. Be kūrybinių disciplinų, kurios tiesiogiai orientuotos į lauko pažinimą, buvo platus spektras teorinių paskaitų, seminarų ir kolektyvinio darbo veiklų, kurios padėjo įsisąmoninti vizualaus meno, kitų meno sričių, istorijos ir praktikų elementus.
Magistro studijų pagrindinis dėmuo yra intensyvesnis gautų žinių panaudojimas kuriant meno kūrinį, didesnis dėmesys individualiam darbui, nekonvencionalios paieškos ir idėjų realizavimas per teorinį bei praktinius sprendimus. Magistro studijų programa suteikia galimybes dalyvauti vizualaus meno lauke kartu su mūsų profesionalais – tais kurie formuoja ir reprezentuoja šiuolaikinį meną Lietuvoje ir užsienyje.
Skulptūros studijos. Akylai šiuolaikinio meno scena nesidomintiems, žodis skulptūra asocijuojasi su materija – medžio, akmens, metalo masyvai… Tačiau šiandien skulptūra kiek pasikeitusi. Skulptūros studentai ginasi savo darbus iš šokio, skulptūra kuriama elektroninėje erdvėje. Ką tau reiškia skulptūra? Kiek skulptūros tavo mene? Ką galėtum papasakoti apie skulptūros studijas?
Denisas Kolomyckis: Taip, konvencionalus skulptūros suvokimas yra akmuo, medis, metalas, tačiau tai jau kuris laikas nebėra tai, ko mokoma Akademijos Vilniaus fakulteto Skulptūros katedroje. Suvokimas apie skulptūrą pasikeitė dar šešiasdešimtaisiais Amerikoje ir vakarų Europoje. Lietuvoje skulptūros suvokimas pasikeitė su grandais, kurie atėjo dėstyti į mūsų Akademiją: Kęstučiu Navaku, Petru Mazuru, Deimantu Narkevičiumi, Antanu Šnaru, Herik B. Andersen ir kitais. Instaliacijos, objekto, įvietinto meno, tarpdisciplininio meno suvokimu katedra praplėtė sritį į lauką, kuris savyje talpina konceptualų versus camp meną, video versus performanso sritis, taktilinius versus literatūrinius kūrinius. Darbas Akademijos laboratorijose (metalo, medžio, tekstilės, fotografijos, grafikos, keramikos ir kitose) sukuria galimybes išbandyti skirtingas medijas. Nors nuo konvencionalaus skulptūros suvokimo kiek atsitraukta, tačiau esant poreikiui, taip pat sudaromos visos galimybės vystyti ir labiau įprastus formatus: akademiniame piešime ir tapyboje, lipdyme, darbe su įvairiomis medžiagomis. Man skulptūra yra labai artimas sąlytis su meno kūriniu. Asmeniškai, vis galvoju ir bandau kurti tai, kas būtų intymu bei atlieptų kertinius veiksnius vedančius prie vertybių, kuriomis tikiu.
Esi labai pilietiškas, visuomeniškas ir politiškai aktyvus menininkas. Kaip manai, kiek aplink mus, t.y. visuomeniniame, akademiniame pasaulyje yra ir kiek turėtų būti politikos? Ar menininkai gali dalyvauti šalies ir pasaulio politiniame gyvenime? O gal privalo?
Denisas Kolomyckis: Esu gan kritiškas galvodamas apie politiką ir noriu teigti, kad politika yra visur, ji taip pat yra neatsiejama ir nuo meno. Viskas, ką perkame parduotuvėje (nuo braziliškos kavos iki pieno su užrašu „pagaminta Lietuvoje“), plytelės kuriomis žygiuojame gatvėmis (taip pat ir negrįstomis gatvėmis, takeliais, šabakštynais, tiltais ir pan.), informacija kurią skaitome, girdime ar matome (net jei pasirenkame neturėti televizoriaus, radijo ar
išmanaus telefono) – visa tai yra politika. Tačiau kalbant apie politiką dar vis išgirstame frazę: „nesidomiu, nes man nesvarbu”. O visgi, kaip ir teisiniai sprendimai, kurie grindžiant verdiktą teigia, kad nežinojimas, neatleidžia nuo atsakomybės, taip ir nesidomėjimas, nereiškia, kad politiniai sprendimai nepalies individo, o ir bendruomenės interesų. Vietoje ignoravimo ir apatijos reiktų pripažinti, kad tai mums daro įtaką ir labai tiesiogiai; kitas
klausimo pusė, ar mes tikrai norime apie tai kalbėti bei kokia forma.
Ukrainos karo akivaizdoje daugiau žmonių pradėjo sekti informaciją, tapo aktyvesniais nevyriausybinėse organizacijose, pradėjo kvestionuoti sprendimus ir telktis bendram tikslui. Laikas kuriame gyvename yra pilnas įvairiausių turbulencijų ir mes negalime nekreipti į tai dėmesio. Kultūra ir menas yra tos sritys kurios neturėtų būti atsietos nuo teisybės paieškų. Jos jau ir taip per ilgai apleistos socialinio teisingumo, kalbant apie atlyginimus kultūros darbuotojams, mistifikuotus kūrėjų paveikslus (geriantys, susitaršę, neatsakingi ir pan.), orų kūrėjų gyvenimą ne tik dabartyje, bet ir ateityje…
Ačiū už pokalbį!
