IN MEMORIAM: VALENTINAS ANTANAVIČIUS (1936 05 02 d. Kušlikiuose – 2024 09 20 d. Vilniuje)
Valentinas Antanavičius – Lietuvos dailės klasikas, pedagogas. Dailininkas daug metų darbavosi Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, J. Vienožinskio vaikų dailės mokykloje, buvo suaugęs su Vilniaus dailės akademija: čia studijavo (1956–1962 m.) ir dėstė (1988–2008 m.). Jo kūrybinė dirbtuvė buvo netoliese, Bokšto gatvėje, todėl net ir baigęs dėstytojavimą, kasdien atkeliaudavo į savo studiją ir ateidavo į Akademiją pietauti, o po pietų lankydavosi VDA bibliotekoje. Žinojome, kad Valentiną kasdien galime sutikti Akademijoje.
Menininkas save laikė savamoksliu, nes kūrybinio kelio pradžioje tarsi nebuvo į ką atsiremti. Todėl jis sėmėsi minčių iš etninio meno (ne tik lietuvių), arsininkų, iš savo draugų dailininkų, iš pasaulinės tapybos meistrų. Oficialiame sovietmečio gyvenime dailininkas taikė įvairias išgyvenimo strategijas – politinių ir socialinių metaforų prisodrintos jo tapybinės kompozicijos dažniausiai nepatekdavo į parodas, todėl pasinėrė į menininkų atvaizdų tapymą: pagarsėjo rašytojų Juozo Apučio (1977), Romualdo Lankausko (1977), Jono Mikelinsko (1980), Juozo Grušo (1985) ir kt. portretais, liejo akvareles (anuomet tai buvo mažiau cenzūruojama sritis respublikinėse dailės parodose), kūrė ekslibrisus, kurie perskrisdavo pašto vokuose „geležinę sieną“
ir buvo eksponuojami tarptautinėse parodose, pateko į katalogus, privačių užsienio kolekcininkų rinkinius.
Valentinas Antanavičius ne tik vaizdų įtaiga, bet ir įsimenančiu žodžiu knygoje „Gyvenimas be parado“ (LDS leidykla, 2011) aprašė ilgalaikes, viduje giliai nusėdusias sovietmečio traumines patirtis. Grynosios tapybos pripažintu meistru Valentinas tapo nepriklausomybės judėjimo pradžioje, kai atsirado galimybė eksponuoti tai, kas dirbtuvėje kantriai laukė savo laiko: 1986 m., sulaukęs penkiasdešimties, Valentinas savo „tyliojo modernizmo“ darbus parodė personalinėje parodoje, surengtoje anuomet prestižinėje Vilniaus parodų erdvėje – Dailės parodų rūmuose (dabar – ŠMC). Perfrazuojant rašytoją Williamą Faulknerį, galima tvirtinti: tapytojui pavyko sovietmečio gyvenimo kritiką sutalpinti ant teptuko galo. Tai nokautuojanti, ideologiškai angažuota antisovietinė tapyba. Nutapyti, kaip ir dauguma ankstyvo laikotarpio darbų, ant didelių statybinio kartono lakštų ir buvo pasidėti „sau“, neeksponuoti. Laukė geresnių laikų. Ir sulaukė.
Paskutinė didžiulė menininko retrospektyva „Pasaulis suvalkiečio akimis“ (2022, kuratorės Ieva Antanavičiūtė-Pleikienė ir Ramutė Rachlevičiūtė) VDA „Titaniko“ parodų salėse priminė ir padėjo išryškinti menininko vietą XX a. antrosios pusės Lietuvos dailės istorijoje. Jis kartu su Vincu Kisarausku yra asambliažo pradininkas ir kūrėjas Lietuvos meno lauke. Vėlyvojoje kūryboje asambliažai sudarė V. Antanavičiaus kūrybos branduolį, o jo sukurtos akvarelės liudija šio menininko svarbą Lietuvos siurrealistinės dailės tėkmėje.
V. Antanavičiaus kūrinių turi įsigiję Lietuvos, Lenkijos, Jungtinių Amerikos Valstijų muziejai, privatūs įvairių pasaulio šalių kolekcininkai. Jam suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (1992), ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžius (2006).
Prof. dr. Ramutė Rachlevičiūtė
Atsisveikinimas su Valentinu Antanavičiumi laidojimo namuose „Nutrūkusi styga“ Vilniuje, pirmadienį 17.00–20.00 ir antradienį 12.00–14.00. Šv. Mišios Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje antradienį 11.00. Urna išnešama antradienį 14.00 val., laidotuvės šeimos kape Sudervės kapinėse Vilniuje.
