Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto Dailės istorijos ir teorijos katedra atnaujina 2019 metais didžiulio visuomenės susidomėjimo sulaukusį viešų paskaitų ciklą „Aktualioji dailėtyra”, kuriame katedros dėstytojai ir absolventai, VDA Dailėtyros instituto mokslininkai, kiti dailėtyros lauko profesionalai pristatys naujausius tyrimus dailės ir architektūros istorijos, paveldo, kolekcionavimo, naujausių šiuolaikinės dailės procesų srityse.
Kovo mėnesį numatytos paskaitos yra atšaukiamos neribotam laikui. Sekite informaciją.
Kovo 17 d. dr. Dalia Klajumienė, Eksperimentatoriai broliai Bonafede ir jų meninis palikimas Lietuvoje
Kovo 24 d. dr. Lina Michelkevičė, Atgal į mokyklą: pedagogika kaip šiuolaikinio meno įrankis
Kovo 31 d. dr. Karolina Jakaitė, Eksportinis ir vietinis: Lietuvos dizaino istorijos
Kovo 3 d. doc. dr. Helmutas Šabasevičius, Antanas Smuglevičius ir XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios teatro dailė
Lietuvos ir Lenkijos dailei dosnios Smuglevičių giminės atstovas Antanas Smuglevičius (1740–1810) – Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807), žinomo tapytojo, pirmojo Vilniaus universitete įkurtos Piešimo ir tapybos katedros profesoriaus, brolis. Jo kūryba ypač įdomi analizuojant XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Abiejų Tautų Respublikos, taip pat ir Vilniaus, į kurį Antanas Smuglevičius atvyko 1804 m. ir kuriame gyveno iki mirties, teatro kultūrai. Informacijos apie Antano Smuglevičiaus kūrybą teatro scenoje išliko archyviniuose šaltiniuose – tarp jo apipavidalintų spektaklių minimos Antonio Salieri, Wolfgango Amadeus Mozarto, Luigi Cherubini operos. Jo sukurtų scenovaizdžių išlikę nedaug – šalia kelių pavyzdžių Lenkijos muziejuose trys saugomi Lietuvoje, drauge su tekstiniais šaltiniais jie leidžia geriau įsivaizduoti XIX a. pirmojo dešimtmečio Vilniaus teatro pavidalus.
Kovo 10 d. Karolina Rimkutė, „Kablys“ kaip alternatyviosios kultūros erdvė
Ankstyvame XX a. 10–jame deš., tik ką nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, ėmė rastis įvairios alternatyvios kultūrinės erdvės, inicijuotos jaunų menininkų ir muzikantų, siekusių emancipuoti kultūrą nuo institucinio ir komercinio spaudimo naujai besikūrusiame Lietuvos kultūriniame lauke. Dažnai alternatyvios kultūros erdvėmis tapdavo apleisti pastatai, kurių daugelis šiandien yra jau nugriauti arba asimiliuoti į komercines ar institucines kultūros politikos sistemas. Vilniuje, Kauno g. 5 stovintys Kultūros rūmai, geriau žinomi kaip „Kablys“, tapo vienu pagrindinių alternatyviosios kultūros Lietuvoje židinių, kuriame veikė alternatyviojo meno projektų platforma „Meno Lyga“, tarpdisciplininio meno programa „Jutempus“, alternatyvios muzikos įrašų leidyklos „Zona records“ biuras, muzikos klubai „Geležinis Kablys“, „Green Club“ ir t.t. Priešingai nei dauguma alternatyviąją kultūrą globojusių pastatų, šie rūmai gyvuoja iki šiol – juose veikia klubai „XI20“ ir „Kablys“, organizuojantys įvairius kultūrinius įvykius. Paskaitoje aiškinsimės „Kablio“ pastato istoriją, mėgindami atsakyti, kaip ir kodėl šie rūmai tapo viena svarbiausių alternatyvios kultūros paveldo Lietuvoje erdvių.
Norinčius dalyvauti paskaitose kviečiame registruotis el. paštu dailetyra@vda.lt
Paskaitos nemokamos, jos vyksta vasario–gegužės mėnesiais Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas” (Maironio g. 3), Felikso Daukanto auditorijoje (Nr. 112), esant poreikiui (užsiregistravus daugiau nei 100 klausytojų) – Gotikinėje salėje (VDA Senieji rūmai, Maironio g. 6). Paskaitų pradžia – 18 val., trukmė – 1 val.
Vasario mėnesio paskaitos:
Vasario 25 d. VDA Dailės istorijos ir teorijos katedros profesorė, Dailėtyros instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Giedrė Mickūnaitė paskaitoje „Žygimanto Augusto medalis žiūrovo rankose: apversto vaizdo galia“ pasidalins savo atradimu – Oksfordo universiteto Ashmolean muziejuje saugomo XVI a. vidurio Žygimanto Augusto medalio versija ir, remdamasi šaltinių tyrimais, atskleis jos sukūrimo kontekstą bei netikėtas prasmes.
Veikiausiai 1553 m. Giovannio Giacomo Caraglio sukurtas Žygimanto Augusto medalis buvo ne tik gausiai kopijuotas, bet ir perdirbtas: Oksfordo universiteto Ashmolean muziejuje saugomas perdirbinys sujungė portretinio averso kopiją su iš kabučio perdarytu reversu. Pasitelkiant vaizdinius ir rašytinius šaltinius paskaitoje apžvelgiami Žygimanto Augusto medaliai, pristatomas 1553 m. originalo ir jo perdirbinio kontekstas ir išskleidžiamas dvipusio medalio potencialas ne tik jungti, bet ir apversti prasmes.
Vasario 18 d. VDA Dailės istorijos ir teorijos katedros lektorė, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė paskaitoje „Dievo niekas nėra matęs“: III–IV a. krikščioniškoji ikonografija“ supažindins su ankstyvųjų krikščionių kurtais atvaizdais – jų atsiradimo ir raidos aplinkybėmis, padės suprasti jų prasmes.
Pirmieji krikščioniški atvaizdai pasirodo apie 200-sius metus. Ankstyviausia katakombų tapyba datuojama maždaug 200–230 m., o simbolinės skulptūros ant sarkofagų – pirmaisiais trimis IV a. dešimtmečiais. Tai laikmetis, kuomet pagrindinė ikonografijos funkcija ir tikslas – tarnauti tikėjimo tiesų raiškai. Paskaitoje aiškinsimės krikščioniškosios ikonografijos genezę ir jos etapus, aptarsime ankstyvosios Bažnyčios pastangas vaizdu perteikti tikėjimo slėpinius. Religinį turinį išreiškiančių atvaizdų ištakų tyrimas padės suprasti jų prasmę ir vaizdžiai parodys istorinių aplinkybių įtaką krikščioniško atvaizdo sampratai.
Vasario 11 d. VDA ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto menotyros doktorantas Marius Daraškevičius paskaitoje „Dvaro rūmų patalpų labirintas: forma, funkcija, tradicija“ atskleis rūmų vidaus erdvių išplanavimo ir paskirčių ypatumus XIX amžiuje.
XVI-XVIII a. pradžios dvarų rūmų patalpų išdėstymas gana paprastas ir aiškus. Tačiau XIX a. rūmai, kuriuose ankstesnes „izbas” pakeitė įvairūs kambariai, salės ir salonai, tampa tikru patalpų labirintu. Šioje paskaitoje pakviesime praverti XIX a. dvaro rūmų duris ir atskirai apžvelgi kiekvienos patalpos tradiciją, jos formą ir konkrečią funkciją –vestibiulį („sienių“), prieškambarį, saloną, salonėlį („bavelnę“), biliardinę, fumuarą, buduarą, kabinetą, valgomąjį, kredensą, vaistinėlę („aptečką“), kavos ruošimo patalpą („kavernę“), podėlio patalpą („špižarnę“), kambarinės patalpą („pakajavą“), miegamuosius, taip pat užsukti ir į garderobą, vonios kambarius bei tualetus.
