Aistė Kliučiūtė „Minčių žemėlapis“ 2020 m.
Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakulteto galerijoje veikia VDA studentų grafikos meno paroda, lydinti Kauno tarptautinę grafikos bienalę „Šviesos prigimtis“.
Ketvirtoji bienalė akcentuoja grafiką kaip hibridinę meno kryptį ir į grafikos meno kūrinį siūlo žvelgti kaip į šiuolaikinėmis medijomis papildytą, socialines aktualijas reflektuojančią kūrybą.
Bienalės tikslas – pristatyti fizines ir ne tik fizines šviesos sąvokas, sujungti tradicinę ir netradicinę grafiką, ją papildyti technologijomis, skleidžiančiomis šviesą. Fizikoje šviesa sklinda bangomis ir dalelėmis, o grafikoje ji kuriama rėžtuko štrichais, linijomis, taškais ir kitais būdais.
Bienalės kuratorius Evaldas Mikalauskis
Parodos dalyviai: Ana Chostegian, Gabrielė Domarkaitė, Anastasija Fokša, Julija Ivaškevičiūtė, Aistė Kliučiūtė, Alex Kochan, Indrė Lubytė, Violeta Mackialo, Saulė Matulevičiūtė, Aistė Senkevičiūtė, Yana Siletskaya, Jonas Vaikšnoras, Emilija Višinskaitė.
Ana Chostegian „And that’s okay“ (animuotas estampas, 2020 m.) ir „Places of trust change” (estampas, 2019-2020 m.).
Find a place you trust and then try trusting it for a while (liet. raskite vietą, kuria pasitikite, ir pamėginkite kurį laiką ja pasitikėti). Tai yra pirmoji Sesers Coritos Kent taisyklė. Pačia pirma „pasitikėjimo vieta”, labiau žmogumi – man buvo senelis, kurio netekau 2012 m. Sąmoningai ar nesąmoningai ieškojau naujos „pasitikėjimo vietos”, kol ją radau, Akademijos erdvėje, savo kurse. Su naujos „vietos” atradimu, sugrįžusiu ypatingu saugumo jausmu atėjo ir tam tikros kaltės jausmas – ar naujos „vietos” radimas panaikina senos atmintį ir reikšmę mano gyvenime?
Estampo animacijai sukurti, pjoviau ir spaudžiau minkšto lako technika atliktą klišę. Klišės pjovimas buvo procesas, per kurį įtvirtinau sau, kad „pasitikėjimo vietos” keičiasi, priėmiau tai, kad jos yra nepastovios. Besikeičiantis animacijos vaizdas atkuria šį procesą žiūrovui, atsirandanti ir dingstanti užrašo dalis „and that’s okay” palengvina naujo gyvenimo etapo priėmimą, leidžia paleisti atsiradusį kaltės jausmą. Animacija derinama kartu su pirmu ir paskutiniu klišės atspaudu.
Ana Chostegian
Gabrielė Domarkaitė „Gamtos karys“ (estampas, 2020 m.).
Savo kūriniuose siekiu pavaizduoti piešiamų personažų asmenybes. Stengiuosi sutelkti dėmesį į tai, kaip galima iliustruoti emocijas. Mano kūrybos stilių įkvepia įvairūs animacijos žanrai, tokie kaip anime, o taip pat video žaidimų grafika.
Gabrielė Domarkaitė
Anastasija Fokša „Kelias į malūnus“ (estampas, 2020 m.).
Idėja prasidėjo nuo prisiminimų iš VDA stojamųjų egzaminų sesijos, o ypač nuo savo kontrastingų emocinių patyrimų. Išsiskiria prisiminimuose akimirka, kai mano baimę ar norą pabėgti visiškai pakeitė noras šokti, šypsotis ir juoktis, nepaisant kitų susirūpinusių ir rimtų būsimųjų studentų veidų. Atrodo, tas staigus jausmų kitimas ir buvo mano naujo kelio pradžia.
Anastasija Fokša
Aistė Kliučiūtė „Minčių žemėlapis“ (skaitmeninis estampas, 2020 m.).
Trijų dimensijų žemėlapis skirstomas į keturias zonas: dabartį, praeitį, ateitį ir pasąmonę. Žemėlapyje mintys yra perteikiamos skirtingomis pastatų formomis ir funkcijomis: daugiabutis, biblioteka, kalėjimas - visi jie talpina skirtingas mintis.
Dabartis - mano asmenybė, savybės, nuomonė, požiūris, išvaizda, charakteris ir t.t. Mano sąveika su aplinka, vieta socialinėje erdvėje, šeimoje… Praeitis - atsiminimai, dalykai, kuriuos jau pamiršau ar kurių nenoriu prisiminti. Ateitis - idėjos, svajonės, pažadai, norai, tikslai. Pasąmonė - instinktai, sapnai, savisauga, komfortas.
Aistė Kliučiūtė
Alex Kochan „Choose one“ ir „Cerberus arguing with himself“ (estampas, medžio raižinys, 2020 m.).
Kūriniai reprezentuoja konfliktą tarp savęs ir savo tikrojo „Aš“ atradimą bei parodymą kitiems - išėjimas iš tamsos į šviesą. Žiurėjimas į save veidrodyje vienumoje, nuotraukų darymas su įjungta blykste, kaip rami savianalizė vietoje ginčijimosi su savimi ir kitais apie tai, kas tu iš tiesų esi. Trys skirtingos besipykstančios realybės tampa viena.
Darbai yra dalis baigiamojo projekto apie LGBT, translyčių asmenų teises ir mitus, kurie juos supa.
Alex Kochan
Indrė Lubytė „Žvilgsniai“ (iliustracija, 2021 m.).
Visų akys krypsta į mane. Jaučiu įtampą, esu pasiruošęs bet kurią sekundę transformuotis į cilindrą ir turėti dvi akis. Tapti tuo kuo nesu ir likti nepastebimu. Mano kuriamas personažas – tai baimės ir nerimo hibridinė būtybė, pasiruošus bet kurią sekundę bėgti. Šiuo nepastoviu gyvenimo laikotarpiu, žmonės vis dažniau susiduria su nežinomybe ir visa tai virsta į nerimo būseną, kurią šiame darbe ir iliustruoju.
Indrė Lubytė
Violeta Mackialo „Cyanotipija“ (cianotipija ir monotipija, 2021 m.).
Tai atspaudai sukurti tyrinėjant atsitiktinumo temą, kaip prielaidą meno kūriniui gimti. Darbų seriją apjungia dvi be galo skirtingos, bet eksperimentuoti lengvai besileidžiančios technikos: cianotipija ir monotipija. Kiekvienas antspaudas yra unikalus ir vienetinis.
Cianotipiją naudoju absoliučiai kitaip negu dažnai ji yra reflektuojama. Kūriniuose žaidžiu su šviesai jautria medžiaga ir su pralaidžiu, vadinamos kalkės, kuri pusiau praleidžia, pusiau nepraleidžia saulės šviesą. Žaidimas su atsitiktinumu, kuris atrodo nepagaunamas dalykas, bet ką aš sau keliu kaip iššūkį, tas atsitiktinumas yra priežastis meno kūriniui rastis.
Violeta Mackialo
Saulė Matulevičiūtė „Atsiradimas. Gimimas. Sprogimas“ ir „Pagalba sau“ (linoraižinys, 2020 m.).
Pristatomas diptikas „Virtimas savimi“ atliktas linoraižinio technika. Kūrybinis procesas yra daugiasluoksnis, prasidedantis nuo eksperimentavimo linoleumo materija, norint ją perteikti tarsi koliažą ir (ar) tonaliai praturtintą dėlionę. Lygiagrečiai ieškoma akį traukiančių motyvų asmeniškai dominančių kūrėjų darbuose. Suderinus pasirinktą technologinį bei kontekstinį sprendimą gaunama visiškai nauja interpretacija, atliepianti dabarties momente rūpimus klausimus apie savojo „Aš“ analizę ir regimosios realybės subjektyvumą.
Kūriniuose komponuojami fragmentai pagal Francisco Goya, Max Ernst ir Max Klinger kūrybą.
Saulė Matulevičiūtė
Aistė Senkevičiūtė „Testas“ (instaliacija, 2020 m.).
Kūrinys pasakoja apie nevaldomą troškimą pasiekti savo norą, troškimą tokį stiprų, kad net ir susidūrus sulig kiekviena kliūtimi, judama toliau. Po kiekvieno neigiamo atsakymo tikimasi gauti bent vieną teigiamą, tačiau ilgainiui susiduriama su realybe – teigiamo atsakymo nebus. Nebus net jokio testo, kurį būtų galima atlikti, neliks gyvenime spalvų, galiausiai išblės ir viltis.
Tualetinis popierius, kaip dalykas be kurio retas įsivaizduoja savo kasdieninį funkcionavimą, kviečia pažvelgti į atliktus antspaudus kaip į vienkartinį dalyką. Antspaudai būtent ant tualetinio popieriaus vaizduoja norą paleisti emocijas, kurias sukelia testas.
Aistė Senkevičiūtė
Yana Siletskaya „Wooden citizens“ ir „Footprints“ (2020 m.).
Light is an integral part of nature. Without the participation of light, there would not be all the diversity of life that we see every day and do not even notice.
Each tree stretches towards the light all its life, creating its own unique and inimitable shape.
Yana Siletskaya
Jonas Vaikšnoras „Klaidžiojantys ežerai“ (ofortas, mišri technika, 2020 m.).
Visa ši darbų serija yra paremta mitologiniu pasakojimo žanru - istorinių sakmių (arba padavimų), kurie buvo perduodami iš kartos į kartą sakytiniu būdu. Šie pasakojimai bando paaiškinti vietovių ar objektų pavadinimų kilmę.
Pirmąjį padavimą išgirdau būdamas mažas mokykloje ir man labai įstrigo į atmintį tai, kaip objektui suteikiama gyvybė ir jis tampa mistifikuotas. Viename iš keturių kūrinių vaizduoju prie Šiaulių esantį ežerą „Talkša“ (anksčiau dar buvo vadinamas „Bitinėliu“). Padavimas apie šį ežerą pasakoja kaip virš miesto pakilo ežeras ir visas zvimbė kaip bitė. Tada visi nežinojo ką daryti ir bijojo to ežero danguje, bet Šiauliuose gyvenusi ragana (arba burtininkė) ištarė ežero vardą ir tada jis nuslinko nuo miesto ir nusileido šalimais.
Visus darbus jungiantis bruožas yra tai, kad kažkas įvardija ežero pavadinimą arba tikrąjį vardą ir tada jis apsistoja toje vietoje.
Jonas Vaikšnoras
Emilija Višinskaitė „Erzpyktis“ (vitražas, 2020 m.).
Pyktis ir erzulys – dažnai pasitaikančios emocijos. Teigiama, kad suaugęs žmogus per dieną supyksta bent vieną kartą. Ar tai blogai? Manau, kad pyktis tai išraiškos forma, kuri parodo asmeninių ribų peržengimą. Tai signalas, kuris leidžia suvokti tai ir tinkamai reaguoti. Būnant mažam pykti atrodė buvo daug lengviau – tuomet neriboji savo emocionalumo.
Šiame kūrinyje, mąstydama apie vieną iš „blogiausių“ emocijų, pykčio mimiką apgaubiu žaismingomis spalvomis ir grafinėmis linijomis, mąstydama, kad vienaip ar kitaip ši emocija pereis į džiaugsmą, šviesumą, o vėliau vėl sugrįš į neigiamą pusę – liūdesį. Tai ciklas, kuris yra būtinas mums tinkamai funkcionuoti. Emocijos transformuojasi, mainosi, persiduoda ir galiausiai aprimsta.
Kūrinio prioritetu tapo eksperimentavimas su medžiaga. Stiklas jungiamas su grafišku piešiniu ir linijomis bei sudėliotas koliažo principu leidžia pažvelgti į pykčio temą, kaip reikalingą ir itin gryną emociją, kuri dažniausiai būna apgaubta tuoj pasirodančių šviesesnių emocijų.
Emilija Višinskaitė
Paroda veiks iki gegužės 17 d. VDA Kauno fakulteto galerijoje, Muitinės g. 2, Kaunas.
Parodą lankyti galima iki 5 asmenų grupei iš anksto susitarus el. paštu kaunofakultetas@vda.lt
