Malvina Jelinskaitė I "TAČIAU NORĖČIAU"
Kada apsisprendėte siekti menininkės karjeros? Kodėl apskritai nusprendėte eiti būtent šiuo keliu?
Manau tai nėra apsisprendimas. Tai tiesiog ėjimas. Gyvenime sutinki tam tikrus žmones, gauni tam tikrą palaikymą. Fotografija užsiimu jau nuo 16 metų, tačiau mokykloje nuotraukos buvo vertinamos labiau iš techninės pusės. O mano fotografavimas yra tarsi kvėpavimas. Tai nėra profesija, greičiau gyvenimo būdas ar stilius. Fotografuodama - labai gerai jaučiuosi, nes galiu kurti savo subrealybę, pabėgti nuo tikrovės ir kartais netgi pasislėpti nuo savęs pačios. Kertinis momentas įvyko kai patikėjau, kad aš be to negaliu, kai pajutau, kad turiu misiją. Privalu daryti tai, kas tau brangu bei miela. Šiuo keliu nusprendžiau eiti ne dėl pasiryžimo, o dėl vidinės jėgos, pajautimo, kad jau galiu atstovėti už save, už savo fotografiją. Manau apskritai tai yra ne profesinis, o egzistencinis dalykas, ateini link to bręsdamas ir augdamas.
Gal galėtumėt papasakoti plačiau apie parodą, jos idėją?
Labai mėgstu drabužius, audinius, jų paviršius, ornamentus ir...spalvų derinius. Labiausiai traukia būtent tekstilės dalykai, nes jie yra dėvimi, naudojami, jie – dalyvauja. Ilgainiui pastebėjau, kad mano fotografijose vyrauja medžiagos, raštai, tuomet ir kilo artikuliacija, kad tai ornamento paieškos. Noriu perduoti žiūrovams, kad ornamente būti saugu,kad ornamentas yra tarsi tikėjimas, bendruomenė , šeima – tam tikra sistema. Ornamento ieškau ne tik audiniuose, jį įžvelgiu gamtoje, civilizacijoje, bet kur...Šioje parodoje pirmiausia matuojuosi drabužius, kuriuos turiu, vėliau lydžiu žiūrovą į pievų lauką, į debesiją su mintimi, kad norėčiau apsivilkti tą aguonų lauką, apsigaubti debesimis, norėčiau susitapatinti.
Kas parodoje pačiai svarbiausia?
Parodoje man svarbiausia įsiklausyti, atrasti ir savarankiškai patirti. Kūrinius kūriau konkrečiai “Artifex”'o erdvėms, įsitraukiau į unikalią galimybę išgyventi savo kūrinius.
Kokie sunkumai iškilo ruošiantis parodai?
Sunkiausi ko gero įvairūs techniniai-inžineriniai dalykai, kaip juos išspręsti. Svarbu pajungti savo loginį mąstymą. Kartais maži niuansai būna sunkiausi. Manau, paversti daiktu idėją iš tiesų yra intelekto reikalas – nes kartais tenka kalti vinį į neįkalamą sieną.
Ar galėtumėt papasakoti apie savo kūrybinio darbo procesą nuo koncepcijos iki kūrybos? Kuri proceso dalis Jums mėgstamiausia?
Fotografuoju stichiškai, spontaniškai. Mano procesas natūralus ir savaiminis, ir kadangi galiu piktnaudžiauti kadrų skaičiumi, fotografuoju tol, kol išsikvepiu. Fotografavimo aktas man kaip susitapatinimas. Kartais pastebėtą dalyką fotografuoti net pabosta, bet jaučiu, kad vis tiek negaliu pasitraukti, tarsi kas laikytų. Ilgiausias bei painiausias darbas – pradinis nufotografuotų darbų atrinkimas. Ne visada paprasta būti kritiku pačiam sau...O mėgstamiausia mano proceso dalis, be abejo, fotografuoti o paskui dar daryti knygas, iš skirtingų vaizdų kuriant vientisas istorijas.
Dažnam menininkui sunku apsispręsti, kada darbas jau yra baigtas, ar susiduriate su šia problema?
Nesusiduriu, nes fotografiją jei padarei, tai padarei. Fotografija tuo ir žavi, kad gali būti labai greitas jei nori. Tame mygtuko paspaudime ar piršto bakstelėjime į ekraną yra pradžia ir pabaiga.
Kaip manote, kokį vaidmenį menininkas (kaip 'influenceris') užima visuomenėje?
Turbūt kiekvienas menininkas turi slaptą viziją tapti 'influenceriu' arba, kitaip tariant, lyderiu, bet iš tiesų manau, menininkas nėra tokioje įtakos zonoje, kad butų autoritetas masėms. Gali tikėtis būti gerbiamas – priklausyti konkrečioms menininkų bendruomenėms, turėti draugų, bendraminčių. Man įtaka nėra kūrybos akstinas, svarbus yra savęs „auginimas meninėmis priemonėmis“ – kuriu sau, ir jeigu dar kažkam tai patinka- tai laimingas atsitiktinumas.
Kaip Jūsų darbai patobulėjo nuo pradinio taško ir kaip manote dar tobulės ateityje? (Kokie ateities planai?)
Tobulėjimo prasme – atitolau nuo paties objekto, ir suku link abstrakcijos. Yra kažkas ypatingo fotografuojant realybę, nenufotografuoti nieko realaus. Ieškau santykių ne tarp objektų, o tarp šviesos, tamsos, pirmo ir antro plano, tuščio, pilno. Tas nematomų proporcijų pajautimas greičiausiai ir yra tavo indėlis į meną. Ateityje planuoju įsigyti naują fotoaparatą, nes senasis jau nusibodo, tapo lyg antra oda, o norisi naujo žaislo, naujo žaidimo.
Kokia pagrindinė žinutė žiūrovui?
Siūlau atsipalaiduoti, nesistengti nieko suprasti. Ši ekspozicija skirta ne protui, o akims, bet dar geriau pojūčiams. Žiūrovui linkiu ateiti ir pasimiršti.
Su autore kalbėjo Lolita Tučinskaitė
Parodos laikas: 2018 rugsėjo 4-15d.
Nuotraukos: Vytas Nomadas.
