Vaizdų archyvas, Nr. 4. 1946 |  Kęstučio Grigaliūno, bendradarbiaujant su Agne Narušyte, Sigitu Parulskiu, Vidu Poškum, Skaidra Trilupaityte ir Jurijum Dobriakovu projektas.

2023 01 31 - 2023 02 24 d.

Parodos atidarymas 2023 01 31 d., 18 val.

 

Ką veikti su nepažįstamo žmogaus fotografija? O jei tai grupė nepažįstamųjų? Iškylaujančių. Sėdinčių mokykliniuose suoluose. Pozuojančių miške su šautuvais. Mirusių. Prie tvoros sustatytų ar pasodintų lavonų – kažkodėl basų. Jau ketvirtą kartą menininkas Kęstutis Grigaliūnas užduoda tą patį klausimą, o atsakymai ir vėl sukrečia. Vėl kitaip.

Pirmajame „Vaizdų archyvo“ sąsiuvinyje fotografijos liudijo nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, kurio gerovės iliuziją draskė tik žinojimas apie būsimas represijas. O čia visuomenės destrukcija tampa matoma. Aiškėja vaizdas po vaizdo. Nors griaunanti jėga veikia už kadro, mes žinome, kas jie – kas renka vizualinius ir tekstinius duomenis, juos interpretuoja, areštuoja žmones, apklausia, kankina, žudo ir tremia. Tai okupantai – tie patys rusai, kurie dabar areštuoja, apklausia, kankina, žudo ir tremia Ukrainos vaikus, moteris, vyrus. Dabar, kaip ir XX a. 5-ojo dešimtmečio Lietuvoje, jie kartais pavadinami „driskiais“. Savo apdriskimą jie eksportuoja išardydami kitos šalies visuomenės struktūrą, atimdami namus, gundydami išduoti artimuosius, daugumą įbaugindami, kad tylėtų. Tos istorinės dramos personažai – ir ištremtieji, ir kovojantys, ir jais apsimetę agentai, ir žudikai, ir kankintojai, ir prisitaikėliai – dalyvauja šioje parodoje. Bet vaizdas susiliejęs, nes visi kartu šypsosi fotografijose. Ir jei nebūtų prievartos ženklų, tardymo protokolų ir „antitarybinių“ dienoraščių, vien iš veidų nesuprastum, kas yra kas. Kas pasiaukojo už tėvynės laisvę, kas žudė ir persekiojo bendrapiliečius, kas bijojo ir tegalvojo, kaip pralaukti siaubą.

Miškuose suslapstytuose bunkeriuose partizanams padėjo išgyventi viltis, kad Vakarai neleis siautėti Stalinui, kaip neleido Hitleriui. Nes okupacija – nepateisinama, genocidas – taip pat. 1946-ieji yra metai, kai dar visi tiki teisingumu ir kovoja. Nuožmiai. Partizanai, pasak medicinos sesers ir partizanų rėmėjos Onos Grėbliauskaitės, „tai šen, tai ten iškrečia šposus tokius juokingus, nugali kelis kartus didesnę gaują stribitelių, kaip jų kad yra. Atima viską iš jų, kartais net ginklus. Tai Tėvynės mylėtojai, patriotai, nesigaili savęs, vargsta, kartais ir bado pakenčia, ir šalčio, o apie baimę ir kalbos negali būti, miškų karaliai, idealistai.“ Bet „normalus“ gyvenimas tęsiasi, kaip ir dabar, kai ukrainiečiams šąlant ir kovojant, mes švenčiame Vilniaus jubiliejų. Tada irgi žmonės fotografavosi Katedros aikštėje, Gedimino kalno papėdėje. Tik kažkodėl tos fotografijos atsiduria baudžiamojoje byloje. Driskių jėgos struktūros dirba, kad užgniaužtų išsilaisvinimo viltį.

Skaitai iš knygos „Lietuvos gyventojų genocidas“ cituojamas biogramas ir siaubą malšina likimų monotonija: suimta(s), įkalinta(s), nuteista(s). Vienintelės variacijos – lageris arba tremtis, žuvo, mirė arba paleista(s), grįžo į Lietuvą. Vaizduose variacijų daugiau. Jas tiria Grigaliūno pakviesti „leidinio svečiai“. Rašytojui ir poetui Sigitui Parulskiui šios fotografijos pasitarnauja kaip atminties kambariai ar atminties teatras. Kambariuose uždarytos istorijos žinios per kraupios, kad norėtum atverti duris. Teatro pagrindinis veikėjas – jis pats, sėdintis „kažkieno prisiminimų salėje ir net ne pirmose eilėse, net ne prie teatro baro, o kažkur drabužinėje“. Iš ten stebint pokario dramą, akį patraukia, pavyzdžiui, vieno „išsidrėbusio fotelyje“ kostiumuoto vyruko purvini batai kaip įžūlus iššūkis kitų tvarkingumui: „Toks įspūdis, kad visi nuotraukos dalyviai žino apie tuos purvinus batus, jie tarsi šypsosi, bet ne per daug atvirai, ta purvino apavo nuojauta tampa metafora“. Ar ne taip ir veikia visos nepažįstamųjų nuotraukos? Nuojautomis, metaforomis, neišsipildymais, nepamatymais, įkyriomis mintimis, plėšančiomis numanomą gyvenimą į nuotraukų skutus, paliekančiomis žiaurumą tik tarpuose.

Arba tik tuštumoje ir šešėliuose. Menotyrininkas ir menininkas Vidas Poškus rašo apie iškreiptą teroro „meną“ ir cituoja tardytoją: „partizaniniam karui užgesus, pasibaigs ir paskutinė pramoga. Liks vien tuštuma. Ir šešėliai.“ Sadistinių polinkių turėjusiems (ir tebeturintiems) okupantams partizanų medžioklė buvo ne tik užduotis, bet ir galimybė pasijusti kūrėjais. Jie smaginasi išrūkydami kovotojus iš bunkerio, šaudydami į bėgančius, o paskui iš lavonų komponuodami „gyvuosius paveikslus“. Tų mizanscenų fotografijos tokios makabriškos, kad jas galima eksponuoti tik pridengtas. Jei būtų matomos iškart, vos užėjus į salę, jų žiaurumas paneigtų šalia toliau sau gyvenančios visuomenės žmogiškumą. Paroda taptų nepakeliama. Bet juk 1946-aisiais viešai buvo rodomos net ne fotografijos, o tikri lavonai. Tikslas – pasityčioti iš nugalėto ir sučiupti atėjusius apverkti. Spėju, kad tokie vaizdai ardė socialinius ryšius nemažiau nei pačios represijos.

„Mirties metastazės“ – kaip kultūros tyrinėtojas Jurijus Dobriakovas pavadina savo tekstą –ėdė Lietuvos kūną iš vidaus. Kita vertus, jis primena Susan Sontag perspėjimą, kad žvilgsnis į „kitų skausmą“ nusidėvi, kad ir kokie sukrečiantys būtų tokie vaizdai. Jų gausa veikia kaip anestetikas, kai galiausiai jau nebešiurpina į praeitį tolstantis laidotuvių fotografavimo ritualas, apie kurį rašau aš. Ir vis dėlto dvi to ritualo nuotraukos vis dar sužeidžia. Tai – partizano Antano Valiūno „Gulbės“ laidotuvės. Kad jos įvyktų, sesuo Stasė kartu su Gene Armanavičiūte turėjo išvogti lavoną. Vainiku papuoštas karstas jau stovi prie kapo duobės, kunigas meldžiasi už mirusįjį, partizano motina klūpi, kiti nuliūdę stovi, o jų figūros jau pažymėtos numeriais – su fotografo žvilgsniu susitapatinusi persekiotojo akis stebi, ruošia kaltinamąją medžiagą.

Dabar mes nuolat stebimi ir prie to pripratę. Patys visur su savimi nešiojamės stebėjimo priemones, jomis fotografuojame ir siunčiame galybę informacijos į pasaulinį tinklą. Kas nori, gali tuos duomenis panaudoti savo tikslams. Kartais – kariniams. Apie tai rašo menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė. Jos dėmesio centre – skaitmeninės veido atpažinimo technologijos. Iš dabarties žvelgiant, pokariu jos buvo primityvios – reikėjo fotografuoti, ryškinti, per kratas paimti nuotraukas, numeruoti jose žmones, kurių veidai ne visada gerai įžiūrimi. Todėl nepaisant visų pastangų, kai kurie mirę partizanai lieka neatpažinti. Nesunumeruoti ir kai kurie nuotraukų dalyviai – gal jų nebuvo ieškoma, gal jie išdavikai, o gal sugebėjo dingti iš sistemos. Kol technologijos netobulos, dar įmanoma persirengus tapti kitu, o dabar mes visada ryškiai matomi. Bet taip pat matomi ir mūsų priešai.

Kęstutis Grigaliūnas pradėjo lankytis Lietuvos ypatingajame archyve 2008 metais. Vieną po kitos jis atsiverčia baudžiamąsias bylas ir renka jose užsilikusią vizualinę medžiagą, taip pat ir tekstus. Radinius pristato parodose ir knygose. Pradėjęs nuo pirmosios okupacijos 1940-aisiais, dabar jau pasiekė pokarį. Šio besitęsiančio proceso tikslas – priversti dirbti represijų atmintį, ko vengia malonumų ieškantys vartotojai. Kai kam ši parodų ir knygų seka jau gali atrodyti monotoniška, nebepaveiki, net nuskausminanti. Bet Rusija ima ir užpuola Ukrainą, pradeda dar vieną karą ir tautos genocidą, grasina pakartoti istoriją ir mums. Ramus gyvenimas pakimba kaip susikonstruota graži iliuzija – tokia pat trapi, kaip ir toji, išlikusi į bylas patekusiose fotografijose. Todėl ši paroda jau veikia ne tik kaip beviltiškos partizanų kovos priminimas, bet ir kaip perspėjimas.

Atmintis turėjo apsaugoti nuo karo pakartojimo, bet neapsaugojo. Net dabar kai kas ilgisi prievarta nešamo „ruskij mir“. Kaip jis atrodė jau atneštas, liudija Onos Grėbliauskaitės dienoraštyje aptikta žodinė tvano Kaune nuotrauka. Nemune susigrūdus ledo lytims vanduo pakilo taip greitai, kad žmonės nespėjo pabėgti iš namų – ten ir liko palaidoti. Centre virš vandens kyšojo tik stogai, bet ir tai ne visi. Išsigelbėjusiems nebuvo ką valgyti. „Didžiulės ledo lytys plauko vidury miesto, savotiškas, keistas vaizdas, neįprastas, siaubą keliantis. Motorinės valtys, paprastos valtelės, kur ne taip gilu, sunkvežimiais važinėja, visokeriopą pagalbą teikia nelaimingiesiems. O rusai tik vagia, tik vagia, prisivogę maino į šnapsą ir geria.“ Matydama tokį pasityčiojimą iš kitų skausmo medicinos sesuo prašo: „duok Dieve, ne potvynį, o karą. Jei ne gražumu, tai prievarta, ginklu rankose vysim šiaurės sūnus į šiaurę, į tundrą, pas baltas meškas.“

Koks turi būti gyvenimas, kad melstum karo? Ar į šį klausimą gali atsakyti tikrovę įamžinančios fotografijos?

 

Agnė Narušytė