Jogintas Čepulis | FOLK ORAS
„Dievas, kuris ten spindi – saulė;
Dievas, kuris apvalo čia – vėjas.“
Saulė yra santykis su Dievu kaip nepasiekiamu, bet visad sergstinčiu, šildančiu, maitinančiu.
O vėjas yra santykis su Dievu kaip prisiliečiančiu, tiesiogiai paveikiančiu.
Na bet iš karto norisi šokti nuo Dievo prie meno kūrinio. Kūrinys kaip saulė yra idealus, nuostabus, kaip nepasiekiamas tikslas, tobulas, ir skleidžia šviesą, nušviečia. Kūrinys kaip vėjas yra kitoks, jis nematomas, bet jaučiamas. Jis prisiliečia, tačiau nėra pagaunamas. Vėjas yra vėjas dėl savo judėjimo, kitaip nebūtų vėjas, kaip ir saulė yra saulė dėl savo šviesos skleidimo. Saulė pastovi, o vėjas vis juda. Mano būdas, mano kūryba labiau vadovaujasi vėjo dėsniais. Aš siekiu artumo, noriu žiūrovą paliesti, todėl turiu sukelti vėją paveiksle. Tikrą, esantį čia ir dabar vėją. Nes saulė niekada negali prieiti per arti, nes pradėtų deginti. O vėjas tik tada jaučiamas, kai yra konkrečioje vietoje. Saulės artimumas yra tolimas, o vėjo artimumas iš tikro artimas. Tik vėjas yra nematomas. Bet kam iš vėjo reikia norėti matomumo, jo kitokia prigimtis. Jis yra visiškai laisvas, niekaip nenusakoma jo forma. Bet nuo to vėjas nepasidaro melagingas ar netikras. Reikia suvokti vėjo veikimo principą. Jis kitoks nei saulės. Saulės šviesa pastovi, o vėjo pūtimas gali kardinaliai skirtis. Tačiau nesvarbu ar vėjas tik rusena ar kelia vėtrą, jis yra vėjas jei bent kiek juda. Vėjas permainingas, nereikia iš jo norėti pastovumo. Saulė taip pat juda (diena naktis), bet saulės judėjimas žymiai lėtesnis nei kad vėjo.
Jogintas Čepulis (1991m.) – tarpdisciplininis tapytojas, metamodernistas. Studijuoja šiuolaikinės skulptūros magistrą Vilniaus dailės akademijoje. Kūrinys – kažkas apie vaizduotės muzikalumą tapybiniame procese; ekspozicija – kažkas apie socialinę erdvę joje veikiant ir ją stebint.
Parodos atidarymas: balandžio 18 d. 18 val.
Paroda veiks: balandžio 18 – gegužės 5 d.
Jogintas Čepulis | FOLK ORE
“The God who shines there is the sun;
The God who cleanses here is the wind.”
The sun is a relationship with God as unattainable, but always protecting, warming, nourishing. And the wind is the relationship with God as touching, directly affecting.
Well, you immediately want to jump from the God to the work of art. A creation like the sun is ideal, wonderful, like an unattainable goal, perfect, it emits light, illuminates. A work like the wind is different, it is invisible but felt. It touches but can‘t be captured. Wind is wind because of its movement, otherwise it would not be wind, just as the sun is the sun because of its light. The sun is constant and the wind is always moving. My art practices, my creative methods are guided by the laws of the wind. I strive for closeness, I want to touch the viewer, so I have to create wind in the picture. The real, currently present wind. Because the sun can never get too close or it would burn. And the wind is felt only when it is in a specific place. Proximity to the sun is far, and proximity to the wind is really close. Only the wind is invisible. But who needs visibility from the wind, its different nature. It is completely free, its form is not defined in any way. But that does not make the wind false or fake. One needs to understand the principles of the wind. It is different from the sun. Sunlight is constant, and wind gusts can vary dramatically. But it doesn't matter if the wind is just smoldering or storming, it is wind if it moves at least a little. The wind is always dynamic, there is no need to expect constancy from it. The sun also moves (day and night), but the movement of the sun is much slower than that of the wind.
Jogintas Čepulis (1991) – interdisciplinary painter, metamodernist. Currently studying contemporary sculpture MA in Vilnius Academy of Arts. Artwork is something about the musicality of the imagination in the painting process; exhibition is something about the social space – acting in it and observing it.