Istorijos

Vilniaus dailės akademijos ir Baltarusijos Valstybinės menų akademijos studentų paroda Istorijos

Paroda Istorijos bendra, bet ji formavosi atskirose valstybėse. Nei parodos dalyviai, nei kuratoriai nėra matę vieni kitų kūrinių, nežino konkrečių idėjų. Tiesiog kūrė ir rinko istorijas pagal savo matymus. Todėl šią parodą lydi dvi anotacijos, tam tikri žiūrėjimo receptai, viena – Baltarusijos Valstybinės meno akademijos, o kita – Vilniaus dailės akademijos. Istorijų daug, tad radosi du plakatai: žalias Tito, o mėlynas Monikos. Abu kurti VDA studentų, turi bendrus veiksnius ir tarinius, tad abu ir skleis Istorijų informaciją. Idėjos švarumui trūksta BVMA plakato, bet užtat pagerbtos abi kalbos!

Pirmą kartą visi kūriniai susitiks „Akademijos“ galerijoje vėlų šeštadienio vakarą (vasario 27 d.). O ar asmeninė kiekvieno istorija virs bendra Istorija ar ne, matysime. Laukia eksperimentas.

P.S. Balandžio 21 d. – gegužės 11 d. Istorijos persikels į Baltarusijos Valstybinės meno akademijos galeriją „Akademija“. Atsitiktinumai? Ne, greičiau dėsningumai.

Kviečiame į atidarymą vasario 29 d. (pirmadienį) 17.00 val. VDA galerijoje „Akademija“, Pilies g. 44, Vilnius.
Paroda veiks iki kovo 12 d.

Parodos dalyvių ir oganizatorių vardu
Marija Marcelionytė-Paliukė

Baltarusijos Valstybinės menų akademijos Istorijų kuratoriai Таras Kuchinski-Paravy ir Ekaterina Kenigsberg apie parodą:

Istorijos, papasakotos studentų – dailininkų ir menotyrininkų, visada pateikiamos pirmu asmeniu. Todėl jos vienodai realios ir išgalvotos, begalinės ir formalios, kompoziciškai užbaigtos ir abstrakčios, vizualiai netikėtos ir apibendrintos, beribės ir konstruktyvios.

O juk visa esmė yra mūzoje, kuri padeda kurti tas istorijas.

Lena (menotyrininkė): Pats svarbiausias dalykas – susitaikyti ir susidraugauti  su mūza.
Ania (menotyrininkė): Visa tai nesamonė. Kai aš buvau dailininkė, man visai nesinorėjo gyventi.
Lena(menotyrininkė): Mano mūza mėlyna, su „skaudančia“ galva. Istorija – ištisas nusivylimas. Tai kasdieninė eskizų duoklė.
Fiodoras (dailininkas): Mano mūza vardu Noras. Ji niekada neišeina, aš stengiuosiu nuolat ją turėti greta savęs.  Net sapnuose. Dažniausiai aš sapnuoju kažkokias nesąmones.
Sergejus (dailininkas): Jūs nepažįstate mano mūzos? Tai Katia.
Ania (menotyrininkė): Mano mūza panaši į skrendantį debesėlį.
Pavelas (dailininkas): Mano mūza su žvaigžde ant galvos, tokia bjauri kaip princesė „Lumpy Space“. Kad jūs girdėtumėte, kaip ji kalba!
Ania (menotyrinkė): O kas čia gero?
Pavelas (dailininkas): Nežinau. Mano dirbtuvėje „tūsas“ kiekvieną dieną. Pas mus „bardakas“.
Lena (menotyrininkė): Mano galvoje betvarkė.
Pavelas (dailininkas): Mano galvoje tvarka.
Lena (menotyrininkė): Mano galvoje betvarkė, sąmonės srautai, rūkas.
Ania (menotyrininkė): Permatomi medžiai...
Lena (menotyrininkė): Viskas laiškuose...
Fiodoras (dailininkas): Man patinka, kai kūrinys kalba pats už save.
Romanas (dailininkas): O aš mūzos neturiu.

Vilniaus dailės akademijos Istorijų rinkėja M. Marcelionytė-Paliukė apie parodą:

Globaliai žiūrint galėjo būti viena istorija, Instituciškai – dvi, o įvyko žmogiškai – kiekvienas autorius parodoje su sava istorija. Nors retoriškai galima paklausti, ar šiandien tikrai yra asmeninių istorijų?!
Idealiausia, jei studentai patys būtų parodos kuratoriais, bet, kita vertus, jie dar studijuoja ir ne viskas iš karto. Iš esmės ši paroda tai yra kažkas panašaus į kiekvieno semestro pabaigoje vysktantį egzaminą-peržiūrą, tik erdvė kita, nebėra pasidalijimo kursais ir specialybėmis, atsiranda neplanuoti žiūrovai, kita atsakomybė. Ir daugeliui tai pirmas viešas pasirodymas, vadinasi, emocijos visam gyvenimui.
Pirminė parodos idėja buvo istorinė, apspręsta politiniais, tarpvalstybiniais aspektais, bet procesai atskleidė tai, ką Umberto Eco įvardija:
 

Mano karta puikiai žinojo viską, kas nutiko bent penkiasdešimt metų iki mums gimstant. Dabar seku įvairias viktorinas, nes jos yra akivaizdžiausias jaunosios kartos atminties laiko tarpsnio pavyzdys: jie atsimena tai, kas įvyko per jų gyvenimą, bet ne prieš tai. O kartais neprisimena nė to, kas įvyko per jų gyvenimą.

Tad globali idėja transformavosi į tai, kas jaunam žmogui aktualiau – jo asmenines istorijas ir virsmus.
Iš esmės istorijos jau įvykę arba tebevyksta, jos vizualizuotos vienokiu ar kitokiu būdu. Daug kas priklauso, kurią studijų programą yra pasirinkęs studentas, nes tai didžiąja dalimi nulemia technologinius  idėjų  sprendimus,  ypač bakalauro studijose.
Istorijas ar jų detales iš Vilniaus dailės akademijos sukrovė būsimi )nes jie vis dar studijuoja – norisi aiškiai įvardyti pozicijas) estampistai (estampas – pranc. estampe 'atspaudas', – lakštinės grafikos kūrinys), iliustratoriai, knyginininkai, tekstilininkai, ir visos tos istorijos atsiradę studijų procesuose.
Kaip žiūrėti, vertinti? – paklausite.
Atsakau: kaip patinka, kaip kiekvienam žiūrisi.
Pavyzdžiui, galima šiek tiek atsakyti sau į klausimą, ką tie jauni žmonėsi veikia, ko mokosi šiandien VDA. Kas ta grafika? Nes kai studentai darė gatvėje apklausą šiuo klausimu ar terminu, kaip beįvardysi, dažniausias atsakymas buvo: tai  autobuso grafikas arba apklausų, reitingų lentelės; brėžinių braižytojo profesija. O kas yra tekstilė? – Juk ne tik užuolaida, kilimas ar audinys drabužiui.
Jei kam įdomus mano, t.y. VDA dėstytojos, žiūrėjimo receptas, atskleisiu, kad šią ekspoziciją matau kaip žmogaus smegenų iliustraciją, kur vienu metu urzgia begalė minčių nuotrupų, kurios įsirango viena į kitą, keičia, įtakoja. Tai vaizdinys, kai vienu metu skamba mobilusis telefonas, pypsi Skype, kliuksi Facebook’as, tikrinamos dviejų elektroninių paštų dėžutės, į duris beldžiasi paštininkė, skirtingomis spalvomis priminimus apie vykstančius ir tuoj tuoj būsiančius įvykius siunčia instaliuotas kalendorius ir kai labai norisi į tualetą, o valgyti dar labiau. Smegenų, kurių sąvininkas niekaip neišstena konkretaus vieno atsakymo ar logiško sprendimo, nes greičiausiai jo ir nereikia.