Agata Orlovska | Klausytis²
2022 01 19 – 2022 02 04
Atidarymas: sausio 19 dieną 17.30 val.
Atsimenant kaip tapybą apibrėžia žodynas, ji patraukia žiūrovo dėmesį fizine, medžiagine meno kūrinio išraiška, tačiau mano tyrime šie elementai yra būtent tai, kas atitraukia žiūrovą nuo idėjos. Kūryboje susiduriu su problema ten, kur vaizdas atsiradęs per anksti tampa ribojantis galimybes, kuomet medžiaginė paveikslo forma transliuoja savo prasmę pirma vaizdineje dalyje/estetiniame lauke, tik vėliau įžengia į atskirą žiūrovo interpretavimo lauką; pasąmonės, vaizduotės, ar intelekto galimybes. Tuo tarpu, garsas man yra pavyzdys, kaip interpretacijos užsimezga pirmiausia proto bei pasąmonės bandyme jį iškoduoti, o tik vėliau atrasti garso vizualų šaltinį. Tokiame laike, kuomet šaltinis dar neatkastas yra įmanomas bet kokio ryšio atradimas: nuo labai individualaus potyrio iki visuotino bei bendražmogiško. Būtent ši akimirka yra mano svarbus kūrybos elementas. Todėl keičiu savo prieigą prie tapybos interpretavimo bei jos vaizdinės dalies: pasikliaunu garso taisyklėmis, kurios tampa įrankiu formuoti vaizdą bei jo instaliavimą. Tokiu principu atsiveria laukas, kuriame interpretacijos prasideda nuo prasmės iki vaizdo.
Agata Orlovska
Dailės istorijos ir teorijos magistrantas Tautvydas Petrauskas apie tapytojos kūrybą:
,,Savo pirmojoje parodoje tapytoja Agata Orlovska pateikia savitą požiūrį į tapybos mediją, šią įvairiais būdais analizuojant bei svarstant apie esamas, ar tik menamas šios išraiškos ribas, o pabandžius susieti su meno istorijos kontekstu, matyti ir netiesioginės, tylios amerikietiškojo minimalizmo ir konceptualizmo užuominos. Kai kuriais atvejais kūrybinės idėjos menininkei neretai išsprūsta iš tapybinių konvencijų, yra apvalomos nuo minties vientisumą slopinančių aspektų ir taip jau patampa ne paveikslais, o objektais. Objektiškai, daiktiškai menininkės yra traktuojami ir kūriniai ant drobės, turintys nevienareikšmišką santykį su paveiksliškumu. Tai it tąsi gija, besitempianti ir tolstanti, tačiau (dažniausiai) nenutrūkstanti nuo savojo atspirties taško – tapybos. Ritmas ar pasikartojamumo elementai kūryboje formuoja sąsajas su garsu ir muzika, ir išties – parodą galima traktuoti it kompoziciją penklinėje, tad tuo pačiu tai ir bandymas vizualumą sugretinti su garso menu, išgirsti ima pintis su pamatyti. Visa tai leidžia manyti, jog Agatos Orlovskos kūryba – tam tikri žingsniai link tapybos ontologijos kontempliavimo ir viso to išeičių išklotinė.”
Agata Orlovska (g.1998)- jaunosios kartos tapytoja, šiuo metu studijuojanti tapybos magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje, pristato savo pirmąją personalinę parodą.
