Birželio 21 d., 14.00 val., Trakų Vokės dvaro sodyboje (Žalioji a. 2A, Vilnius)
Dailės krypties meno doktorantė Jolanta Kyzikaitė gins meno projektą tema
„Žaisti tapybą“
Dailė W100 (P01)
Institucija, kurioje parengtas meno projektas: Vilniaus dailės akademija
Kūrybinės dalies vadovas:
Prof. Jonas Gasiūnas – dailė P01
Tiriamosios dalies vadovė:
Prof. dr. Giedrė Mickūnaitė – Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra 03H
Meno projektas ginamas Vilniaus dailės akademijos Meno doktorantūros dailės krypties meno projekto gynimo taryboje:
Pirmininkas:
Prof. Artūras Raila (Vilniaus dailės akademija, dailė P01)
Nariai:
Doc. dr. Žygimantas Augustinas (Vilniaus dailės akademija, dailė P01)
Dr. Tojana Račiūnaitė (Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra 03H)
Doc. dr. Helmutas Šabasevičius (Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra 03H)
Doc. Andris Vītoliņš (Latvijos dailės akademija, dailė P01)
Su meno projektu galima susipažinti Vilniaus dailės akademijos bibliotekoje.
Anotacija
Tyrimui perdėm plačią tikrovę išskaidau į konkrečias situacijas, o sprendimo būdų ieškau kurdama naujus scenarijus tapybai ir permąstydama meninę poziciją. Tyrimo strategija – žaidimas, taktika – įvairių žaidybinių scenarijų išbandymas tapyboje. Kiekvienam tapybos epizodui renkuosi vaidmenį – tardama „taip tyčia aš...“ kuriu žiūrovui nematomą, bet tapybos procesą - performansą sau ir kūriniams, taip studiją paversdama nelyg žaidimo aikštele vaizdais ir žodžiais dėstau vaidmens sąlygojamą tikrovę.
Skirtingus scenarijus tapybai kuriu siekdama atitrūkti nuo išmokto „žinojimo“. Tarus – „taip tyčia“ – atsiduriu kito kailyje, atgaivinu iškamšas, kaukes, negyvus atvaizdus. Iškamša yra tai kas buvo, todėl žaidime svarbi ne pati iškamša, bet santykis su ja – kuo ji tampa žaidimo metu. Manasis žvėris niekad nebuvo gyvas, visa tai, ką darau, tai – stengiuosi prikelti iškamšą. Tėvai mums leidžia patikėti Kalėdų seneliu tik tam, kad galėtų šį mitą sugriauti, taip žaidimų, iliuzijos, vaizduotės pasaulis atskyla nuo „tikrojo“. Gal todėl mano tapyba virsta „tapybos iškamša“ – gobelenu – dar vienu dekoru ant butaforinių rūmų sienų.
Vienoje parodoje susilieja sumanymas – konkretaus kailio (žaidimo) pasirinkimas ir laikas – tapymo ir tapimo tuo žvėrimi į kurį įsikūnijau. Keisdama kailius kviečiu Jus į savo žaidimų rūmus – tapybines tikroves, kas kartą vis kitą pasaulį, į „kitą“ realybę. Šį kartą Trakų Vokės dvarą.
„Taip tyčia‟ – aš esu princesė. Pasipuošiu nauja suknele ir einu į karnavalą, mano veidą dengia pudros sluoksnis, blakstienos slepiasi po juodu tušu, o lūpos po rausvų dažų sluoksniu. Šiandiena mano šventė – paroda.
Tai vieno kūrybinio etapo pabaiga. Tad reikia ne vien išsirinkti tinkamą rūbą, bet ir ar „įjungti“ šypseną.
Ar galiu švęsti?
Kodėl ne? Darbai jau sukurti, jie yra kokie yra. Kūrybinės nesėkmės ir sėkmės ilgą laiką buvo žinomos tik man, o dabar ir jums. Tad šiame karnavale užsidedu kaukę (o gal ją nusiimu).
Kviečiu prisijungti!
Scenarijai tapybai, sąlyginės situacijos, žaidimai, taip tyčia, performatyvumas.
Summary
PAINTING AT PLAY
This artistic research chops too broad reality into individual situations and solves them creatively by inventing formative scenarios for the painting process. They prompt me re-thinking my artistic positions as I go. I take game as my research strategy. My tactics consists of trying out various game scenarios. Each stage of painting involves choosing a character, a persona. The phrase “let’s say…” is the key that unlocks conditional reality of artistic practice placing me into a kind of performance for myself and my works. Invisible to spectators this creative attitude transforms the studio into a playground for images and words articulating the doubled conditionality of my chosen character.
I create different scenarios for painting in an attempt at escaping from tacit knowledge of a painter. Uttering the phrase “let’s say…,” I cloak myself with a skin of the other, as if animating stuffed animals, masks, and dead images. Stuffed animal is a creature of the past; therefore, in my game, not the skin, but the actions that this skin conditions are important. To put it simply, my painting is about playing cloaked in skins. The animal of my games has never been alive. All my attempts are about raising a stuffed animal from the dead. Parents allow children believing in Santa Claus to destroy this myth later. This is how the world of games, illusions, and imagination breaks off from the world of the “real.” Perhaps this is why my paintings become a “stuffed paintings” – a kind of tapestries – yet another decoration on prop-palace walls.
In a single exhibition, two projects merge –choosing of a particular skin (the game) and time of becoming as well as painting by means of the embodied animal. As I change skins, I invite you into my playroom – the painterly reality, each time a different world in a “different” reality. This time, it is the Trakų Vokė Manor.
“Let’s say” I’m a princess. I dress up in a new dress and go to the carnival. My face is covered in a layer of powder, my eyelashes are hidden under black mascara, and my lips under pink lipstick. Today is my festival – my exhibition.
This is the end of one stage of creative work. So, I need to pick not only a fitting outfit, but also to “turn on” my smile.
May I celebrate?
Why not? The works have been painted. They are what they are. My creative successes and failures until now known only to me are public –you can see them too. For this carnival, I put on a mask (or maybe take it off).
Join in, please!
Scenarios for paintings, conditional situations, games, let's say, performativity.
