Gegužės 13 d., 14.00 val. Vilniaus dailės akademijos Prof. Felikso Daukanto / 112 aud. (Maironio g. 3, 01124, Vilnius)
Narius Kairys gins daktaro disertaciją tema
„Tarp etnografijos ir fikcijos: Šarūno Barto ir Aleksejaus Fedorčenkos filmai“
(Menotyra – H 003).
Institucija, kurioje parengta disertacija: Vilniaus dailės akademija.
Mokslinis vadovas:
Prof. dr. Nerijus Milerius (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filosofija H 001)
Konsultantė:
Doc. dr. Renata Šukaitytė-Coenen (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Disertacija ginama Vilniaus dailės akademijos, Lietuvos kultūros tyrimų instituto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos jungtinėje Menotyros mokslo krypties taryboje:
Pirmininkė:
Prof. dr. Agnė Narušytė (Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Nariai:
Vyresn. m. d. dr. Erika Grigoravičienė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Doc. dr. Ieva Jusionytė (Brown University (JAV), socialiniai mokslai, antropologija)
Doc. dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, humanitariniai mokslai, istorija H 005)
Prof. dr. Rasa Vasinauskaitė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Su disertacija galima susipažinti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Vilniaus dailės bei Lietuvos teatro ir muzikos akademijų ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto bibliotekose.
Naudojama iliustracija: Kadras iš Šarūno Barto filmo "Mūsų nedaug".
Anotacija
Ilgą laiką antropologės ir antropologai, bijodami diskredituoti savo mokslinį autoritetą, kurdami etnografinius filmus, siekė išvengti to, ko siekia bet kuris filmas – plačiąja prasme meniškumo. Ilgainiui, atsiradus supratimui, kad daugelis ankstesnių prielaidų apie mokslinę tiesą yra kvestionuotinos, ankstesnis reikalavimas etnografiniams filmams tapti moksliškesniais arba persivadinti menu nustojo buvęs aktualus. Dar daugiau: jei ilgą laiką etnografinis kinas buvo griežtai asocijuojamas su dokumentinio kino praktikomis, XXI a. antropologai(-ės) ėmė svarstyti apie naratyvinio ir netgi vaidybinio kino, kurio pagrindas yra fikcija, galimybę užčiuopti ir perduoti žiūrovams(-ėms) kitų kultūrų simbolines struktūras bei žinias ir sukurti sąlygas jusliniam kitos kultūros patyrimui. Siekiant atsakyti į klausimą, ar filmus, kurių pagrindas yra fikcija, nors jų nagrinėjamos temos ir problematika iš esmės atitinka etnografiniam kinui keliamus lūkesčius ir reikalavimus, o sukūrimo aplinkybės iš principo primena antropolog(i)ų darbo metodus, gali būti traktuojami kaip etnografinio kino pavyzdžiai, disertacijoje yra analizuojami Šarūno Barto filmai „Tofalarija“ (1986) ir „Mūsų nedaug“ (1996) bei Aleksejaus Fedorčenkos filmai „Šošo“ (2006), „Startos“ (2010) ir „Dangiškos pievų marių žmonos“ (2012). Šių filmų analizė leidžia pažvelgti į etnografinio kino kūrimo strategijų potencialą ir ribotumą. Tai savo ruožtu sukuria prielaidas toliau diskutuoti apie glaudesnius meno ir mokslo mainus bei kitonišką etnografinio kino sampratą, kuri nesiremtų tik dokumentinio kino tradicija ir pačių antropolog(i)ų kuriamais filmais.
Annotation
Between Ethnography and Fiction: The Films of Šarūnas Bartas and Aleksey Fedorchenko
Fearful of discrediting their scientific authority, anthropologists have long shunned what any film strives for, i.e., artfulness in the broadest sense. Eventually, with the realisation that many of the previous assumptions about scientific truth were questionable, the demand for ethnographic films to become more scientific or rebrand themselves as art lost its relevance. Moreover, while ethnographic film had long been associated with documentary practices, in the last few decades anthropologists have taken into consideration the ability of narrative and even fiction cinema to convey the symbolic structures and experiential knowledge of other cultures to the public. I argue that contemporary filmmakers, including Lithuanian film director, Šarūnas Bartas, and Russian filmmaker, Aleksey Fedorchenko, whose works examine an ethnographic subject, question the rigid distinction between art and ethnography and prompt us to rethink the definition of ethnographic film. To make my point, I analyse two of Bartas’s early films: Tofalaria (1986) and Few of Us (1996), and three Fedorchenko’s films: Shosho (2006), Silent Souls (2010), and Celestial Wives of the Meadow Mari (2012). The analysis of these films has shown the potential and limitations of diverse strategies in ethnographic filmmaking. This in turn creates premises for further discussion on a closer exchange between art and science and a different understanding of ethnographic film that does not rely solely on the documentary tradition and exclusively anthropologist-produced films.
