Lapkričio 11 d., 14.00 val. VDA 102 aud. (Malūnų g. 3, Vilnius) dizaino krypties meno doktorantas Mindaugas Reklaitis gins meno projektą tema „Performatyvi architektūra kaip kritinė erdvinė praktika“ (Dizainas V 003)
Kūrybinės dalies vadovas:
Prof. Henrik B. Andersen (Vilniaus dailės akademija, vaizduojamieji menai, dailė V 002)
Tiriamosios dalies vadovas:
Prof. dr. Tomas Grunskis (Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Meno projektas ginamas Vilniaus dailės akademijos Meno doktorantūros dizaino krypties meno projekto gynimo taryboje:
Pirmininkas:
Prof. Juozas Brundza (Vilniaus dailės akademija, vaizduojamieji menai, dizainas V 003)
Nariai:
Doc. Severija Inčirauskaitė – Kriaunevičienė (Vilniaus dailės akademija, vaizduojamieji menai, dailė V 002)
Prof. dr. (hp) Giedrė Jankevičiūtė (Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Anders Kreuger (Kuratorius-kritikas, "Kohta" kunsthalės direktorius (Suomija), vaizduojamieji menai, dailė V 002)
Prof. dr. Kęstutis Zaleckis (Kauno technologijos universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Anotacija
Darbe atskleidžiamos galimybės architektūrą pozicionuoti kaip erdvinę praktiką, akcentą nuo objektiškumo ir reprezentacijos keliant erdviniais santykiais grįstos sąveikos link. Todėl į architektūros teorijos ir praktikos lauką įtraukiama bei plėtojama performatyvumo tematika. Darbe nagrinėjami performatyvumo veikimo principai ir jų taikymo galimybės erdvinėje praktikoje, įterpiančios santykio, kintamumo, nuolatinio prisimatavimo, morfogenezės temas architektūros fenomene. Išplėtota performatyvumo samprata atskleidžia jam gretimas intra-aktyvumo, naujojo materializmo, diagramatiškumo koncepcijas, suteikiančias įrankius ir pagrindą permąstyti architektūros disciplinos ribas.
Disertacijos tyrimo objektu pasirinkta žmogaus ir architektūros santykio analizė išplečiama iki didesnio erdviniame fenomene dalyvaujančių agentų skaičiaus, atskleidžiančio daugialypį architektūros fenomeno kompleksiškumą ir antihierarchiškumą. Darbe architektūrinėmis ir nearchitektūrinėmis, statiškomis ir dinaminėmis, realiomis ir virtualiomis, žmogiškosiomis ir nežmogiškosiomis raiškos priemonėmis manipuliuojama kaip lygiavertėmis, atskleidžiant erdvinės praktikos, kartu ir architektūros, daugiasluoksniškumą.
Darbo tyrimo procesas remiasi estafečių tarp teorijos ir praktikos koncepcija. Vietoje praktikos, suvokiamos kaip teorijos pritaikymu, pasikliaujama fragmentuotu ir daliniu santykių tarp teorijos ir praktikos kūrimosi konstruktu, kuomet praktika yra estafečių rinkinys nuo vienos teorinės įžvalgos prie kitos, ir teorija yra estafetė nuo vienos praktikos prie kitos. Todėl viena iš darbe taikomų taisyklių – idėjas ir koncepcijas įgyvendinti realiomis sąlygomis mastelyje 1:1. Darbe performatyvumo teorijos kontekste iškeltos architektūrinės idėjos ir įžvalgos įgyvendinamos realiai veikiančių eksperimentinių instaliacijų bei modelių serijoje, plečiančioje praktinį architektūrinės raiškos priemonių spektrą. Tokiu būdu sociokultūrinė architektūros samprata papildoma fenomenologiniu architektūrinių žinių bagažu.
Abstract
Performative Architecture as Critical Spatial Practice
The work reveals the possibility to position architecture as a spatial practice, shifting from object and representation towards interactions and spatial relations. Therefore the theme of performativity is introduced and developed in the field of architectural theory and practice. The work explores the principles of performativity and the possibility to be applied in spatial practice, incorporating the themes of relation, variability, constant measurement and morphogenesis. The developed notion of performativity reveals the concepts of intra-activity, new materialism and diagram, and provides tools to rethink the boundaries of architecture.
The relationship between a human being and architecture, which is the starting point of the research, is extended to a broader spectrum of agents involved in the spatial phenomenon, revealing the multifaceted complexity and anti-hierarchical nature of architecture. The project manipulates architectural and non-architectural, static and dynamic, real and virtual, human and non-human means of expression to reveal the multi-layered nature of spatial practice.
Research process is based on the concept of relays between theory and practice. Instead of practice being seen as an application of theory, it relies on fragmented and partial construct of the development of relations between theory and practice, where practice is a set of relays from one theoretical point to another, and theory is a relay from one practice to another. Therefore, one of the rules defined in the art project is to implement ideas and concepts in real conditions at a scale of 1:1. The architectural ideas and insights are implemented in real working experimental installations or models that expand the practical field of architectural expression. In this way, the socio-cultural concept of architecture is enriched by the phenomenological knowledge of architecture.
