Birželio 26 d., 14.00 val. Vilniaus dailės akademijos 102 aud. (Malūnų g. 3, Vilnius) Evelina Januškaitė gins daktaro disertaciją tema „Laki mimezė: būdraujančio atvaizdo patyrimas šiuolaikiniame mene“ (Menotyra – H 003).
Institucija, kurioje parengta disertacija: Vilniaus dailės akademija.
Mokslinė vadovė:
Prof. dr. Giedrė Mickūnaitė (Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Disertacija ginama Vilniaus dailės akademijos, Lietuvos kultūros tyrimų instituto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos jungtinėje Menotyros mokslo krypties taryboje:
Pirmininkė:
Prof. dr. Agnė Narušytė (Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Nariai:
Doc. dr. Vaiva Daraškevičiūtė (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filosofija H 001)
Doc. dr. Lolita Jablonskienė (Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Prof. dr. Nidesh Lawtoo (Leideno universitetas (Nyderlandai), humanitariniai mokslai, filosofija H 001)
Doc. dr. Odeta Žukauskienė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Su disertacija galima susipažinti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Vilniaus dailės bei Lietuvos teatro ir muzikos akademijų ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto bibliotekose.
Anotacija
Vaizdui rastis suvokėjo akivaizdoje reikalinga išorinė terpė, kuri šiuolaikybėje reiškiasi kaip nepastovus, žiūroje sąveikaujantis paviršius – svarbu ne tik tai, kas atvaizduojama, bet ir tai, kur regimas atvaizdas įsikuria. Aktyviai rodantis ir žvilgsniui tarpininkaujantis paviršius tampa laikina tikrovės laikmena, kurios reikalauja takus ir nekantrus vaizdas: skirtingais pavidalais jis ima būdrauti, tirštinti, kartoti ir dauginti tikrovę, taip grąžindamas mimezės klausimus į vizualiosios kultūros diskursą.
Šios disertacijos objektas yra mimezės dinamika šiuolaikiniame mene, todėl analizė pradedama nuo fizinio ir fizikinio veidrodinio atspindžio kūriniuose – spontaniška mimezė, tuomet fotografija aptariama kaip fiksuotas tikrovės atvaizdas – stabilizuota mimezė, vėliau panyrama į šiuolaikybės ekranus – taki mimezė, ir galiausiai užbaigiama garuojančiu tikrovės įspaudu – laki mimezė. Tokia seka formuojama teorinės slinkties retorika ir mimezės kaita grindžiama aktyvuojančius paviršius įdarbinančių vizualaus meno kūrinių interpretacija.
Svarstoma, kad būdraujantis atvaizdas kaip (ne)fiksuojanti laikmena reiškiasi aktyvuojančiuose paviršiuose kaip vienas šiuolaikybės aspektų, šiuolaikiniame mene funkcionuojantis kaip kraštutinė nutylėtos, bet patiriamos mimezės raiška, padauginanti suvokiamą tikrovę ir stiprinama laikiškumo ir vis praeinančios dabarties patyrimo.
Nagrinėjant mimezės apraiškas, įvairiomis formomis „tikrove įkraunamus“ kūrinius ir jų prasmes, disertacijoje išryškinamas neužčiuopiamų, efemeriškų būdraujančių atvaizdų aktyvumas. Šis tyrimas siūlo persvarstomą mimezės, kuri šiuolaikybėje tapo kaiti, koncepciją, liudijančią takios ir lakios mimezės apytaką ir įsitvirtinimą šiuolaikiniame mene.
__________
Nuotr. Dalios Truskaitės kūrinio Iš aukštai fragmentas. Paroda „Suiten. Kintančių suvokimų erdvės“, 2023.
Nuotr. aut. Tomas Terekas.
