Spalio 18 d. 14.00 val. (Vilniuje) dizainos krypties meno doktorantė Marija Puipaitė gins meno projektą tema "Daikto paviršius ir viduriai: juslinio dizaino link" (Dizainas V 003)
Norinčius dalyvauti meno projekto gynimo posėdyje prašome registruotis el. p. marija.puipaite@stud.vda.lt (vietų skaičius ribotas).
Kūrybinės dalies vadovas:
Doc. meno licenciatas Mantas Lesauskas (Vilniaus dailės akademija, vaizduojamieji menai, dizainas V 003)
Tiriamosios dalies vadovė:
Prof. dr. Giedrė Mickunaitė (Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Meno projektas ginamas Vilniaus dailės akademijos Meno doktorantūros dizaino krypties meno projekto gynimo taryboje:
Pirmininkė:
Prof. dr. Renata Maldutienė (Vilniaus dailes akademija, vaizduojamieji menai, dizainas V 003)
Nariai:
Dr. Karolina Jakaitė (Vilniaus dailes akademija, humanitariniai mokslai, menotyra H 00)
Dr. Michael Kaethler (Europos dizaino institutas (Italija), vaizduojamieji menai, dizainas V 003)
Prof. dr. Audrius Novickas (Vilniaus Gedimino technikos universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra (H 003); vaizduojamieji menai, dailė V 002)
Dr. Tojana Račiūnaitė (Vilniaus dailes akademija, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Anotacija
Šiame darbe analizuojamas daikto jusliškas paveikumas ir intymus, aktyvus santykis, teigiant, kad dizaino objektas savyje talpina daugiau prasmių nei funkcija, estetika ir idėja, o jo pilnam suvokimui reikalingas iracionalus objekto pajautimas. Jusliškumo sąvoka tyrime perlipa fizinės sensorikos ribas. Juslinis patyrimas neatsiejamas nuo įsivaizduojamybės, atminties, kultūrinio konkteksto. Teigiama, kad paviršius nurodo į jusles, o vidus jutimo ribas pratęsia į žinojimo, vaizduotės ir tikėjimo sferas.
Bandoma suprasti, kur slypi daikto esmė, suteikianti pavidalui turinį ir sukurianti nematomą, bet jaučiamą vertę ir taip gebanti sujaudinti. Apverčiamas objekto ir subjekto santykis ir ieškoma strategijos, kaip sukurti aktyvų, geidžiantį objektą, kuriuo norima rūpintis ir patirtį atsaką. Objekto sugebėjimas sujaudinti įvardijamas kaip jo aura, lemianti autentiškumą ir paveikumą, o jos paieškos prilyginamos pirmųjų anatomistų užsidegimui sužinoti ne tik, kaip veikia kūnas, bet ir kur slypi žmogaus siela. Taip daikto suvokime atkreipiamas dėmesys į sandaros, sluoksnių, vidaus svarbą – matomą arba numanomą.
Kūno ir baldo anatomijos paralelė, noras atverti, pamatyti daugiau nei paviršių, taip pat istorinių eksponatų analizė suformuoja plyšio strategiją, kaip sąlygą intymiam ir aktyviam santykiui su daiktu. Naujame dizaino objekte plyšys pasireiškia kaip neužbaigtumas arba klaida, savo užprogramuotu nepakankumu skatinantis geismą, lygiai, kaip „laiko patina“, nusidėvėjimas (atvirkštinis neužbaigtumo analogas) istoriniuose objektuose laikomi vertybe ir dažnai siejami su daikto aura.
Šalia suformuotos geidžiančio objekto sukūrimo strategijos, tyrimas atskleidžia, kaip praktikas-tyrėjas istoriniame tyrime sukuria pridėtinę vertę, atskleisdamas aspektus, kurie gali būti rekonstruoti tik per praktiko patirtį. Meninis tyrimas bei praktiko įgūdžiai užpildo kūniško patyrimo, kūniškų žinių plyšius. Esant faktinės informacijos stygiui, praktikas praplečia daikto suvokimo ribas ir atskleidžia reikšmes, kurios slypi daikto materijoje.
__________
Marija Puipaitė, Atsidavę paviršiai / Devoted Surfaces, 2023, Jono Balsevičiaus nuotrauka
