Vitalij Binevič (LKTI)
Disertacijos tema „Erotinis kūnas sovietinės Lietuvos kine“.
Vadovė doc. dr. Lina Kaminskaitė -Jančorienė
Kadras iš filmo „Velnio nuotaka” (1973 m., rež. Arūnas Žebriūnas)
Kaip teigia visiems žinomas truizmas, „Sovietų Sąjungoje sekso nebuvo”. Tačiau nagrinėjant vizualaus meno istoriją, neįmanoma ignoruoti žiūrovo noro stebėti erotinį kūną. Šis vojeristinis polinkis ypač aktualus kine. Kinematografija jau nuo pat savo ištakų domėjosi žmogaus nuogumu – prisiminkime žymiąsias Eadweard’o Muybridge’o nuotraukų serijas ar ankstyvuosius pornografinius „patinų” filmus (angl. stag movies). Bet kaip su šiuo vojertistiniu poreikiu dorojosi Sovietų Sąjungoje, kur kinas, kaip skelbia kitas visiems žinomas truizmas, buvo „svarbiausias iš menų”? Šį klausimą dar labiau apsunkina griežta valstybinės cenzūros sistema. Visgi žiūrint kai kuriuos tuo istoriniu laikotarpiu sukurtus filmus, akis nevalingai užkliūna už erotinio kūno vaizdinių. Taip natūraliai kyla klausimas, ar iš tiesų sovietiniame kine „sekso nebuvo”?
Šio mokslinio darbo tikslas – ištirti kaip erotinis kūnas funkcionavo sovietiniame kine. Pagrindinis dėmesys atkreipiamas į lokalų sovietinės Lietuvos ir jos kuriamos kino produkcijos kontekstą, kuris neišvengiamai lyginamas su imperijos centre sukurtais filmais (pavyzdžiui, žymiausiose kino studijose „Mosflim” ar „Lenfilm”). Abu šie konkretūs skopiniai režimai tyrinėjami bendrame vojerizmą ir erotiką nagrinėjančiame Vakarų minties kontekste.
