Joana Vitkutė (VDA)
Disertacijos tema "Vaiko reprezentacija XVIII a. vidurio – XIX a. I pusės Lietuvos dailėje: vaikystės atradimas".
Vadovė vyresn. m. d. dr. Aistė Paliušytė-Lugovojienė
Nežinomas Abiejų Tautų Respublikos autorius, Berniukas su rože, XVIII a. vidurys – antroji pusė, drobė, aliejus, 67 × 52 cm, Žemaičių muziejus „Alka“, Kęstučio Stoškaus nuotrauka.
XVI–XIX a. I pusės pasaulietinės Lietuvos portretinės dailės tyrimų srityje nuveikta tikrai daug. Šią temą gvildenanti, ypač Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpį apimanti lietuviškoji istoriografija yra ir gausi, ir įvairi. Turime ne tik XVI–XVIII a. lietuviškojo portreto istoriją ir pagrindinius bruožus aptariančias monografijas, bet ir atskiriems portretinės dailės laikotarpiams skirtus darbus, konkrečius paveikslus, jų grupes ar autorius analizuojančias studijas, straipsnius ir disertacijas, parengta ir nemažai vertingos ikonografinės medžiagos pateikiančių portretinės dailės parodų, įvairių atminties institucijų kolekcijų katalogų. Tačiau kai kurios LDK portretinės dailės sudėtinės dalys vis dar lieka paraštėse. Dažniausiai tai ypač retai senuosiuose lietuviškuosiuose portretuose fiksuotos ir analizuotos socialinės ar amžiaus grupės, kaip antai žemesnio rango (pareigybių) dvasininkai, valstiečiai ir vaikai. Kaip tik pastarosios grupės portretinis vaizdavimas ir jo kismas Lietuvoje pasirinktas pagrindine disertacijos ašimi.
Daktaro disertacijos tikslas – remiantis lietuviškaisiais vaikų įvaizdinimo pavyzdžiais, o drauge ir plačiu socialiniu užsienio dailės kontekstu atskleisti ir išsiaiškinti, ar (o jeigu taip, tai kaip) vaikiškojoje mūsų krašto ikonografijoje atsispindėjo ir vystėsi XVIII a. viduryje – XIX a. I pusėje Vakarų Europoje įvykęs Apšvietos idėjų paskatintas vaikystės traktavimo, o drauge ir įvaizdinimo lūžis; lūžis, iškėlęs šio žmogaus gyvenimo tarpsnio svarbą ir unikalumą, o mažuosius portretų herojus įgalinęs savo atvaizduose būti jau ne „mažaisiais suaugusiais“, o tiesiog vaikais.
Taigi pagrindinis tyrimo objektas – XVIII a. viduryje – XIX a. I pusėje Lietuvos teritorijoje ir istorinės Lietuvos žemėse sukurti pasaulietiniai vaikų portretai. Nors didžiausias dėmesys skiriamas tapybos darbams, turint galvoje ne itin didelį jų skaičių ir norint susidaryti kuo platesnę vaiko įvaizdinimo panoramą disertacijoje nagrinėjami ir kitų medijų, kaip antai, skulptūros, grafikos, portretiniai kūriniai. Tos pačios priežastys į tyrimą leidžia įtraukti ir grupiniuose šeimos portretuose arba su vienu ar keliais šeimos nariais įamžintus vaikų paveikslus. Taip pat atsižvelgiama ir ne tik į vietos menininkų sukurtus vaikų portretus, bet ir mūsų šalies kolekcijose saugomus, tikėtina, iš užsienio parvežtus Vakarų dailininkų tapytus mažamečių atvaizdus, galėjusius tapti svarbiu Lietuvos vaiko portreto kontekstu, tiesioginiu jo įkvėpimo ir raidos šaltiniu.
