Austėja Platūkytė
Kūrybinio darbo tema: "Tarpdisciplininė celiuliozinių medžiagų galimybių studija. Suyrantys meno objektai Antropoceno laikotarpyje". Vadovas prof. dr. Vytautas Kibildis
Tiriamojo darbo tema: "Tarpdisciplininė celiuliozinių medžiagų galimybių studija. Suyrantys meno objektai Antropoceno laikotarpyje". Vadovė dr. Gintautė Žemaitytė
Raktažodžiai: anti-antropocentrizmas, ekologinė krizė, paralelinė realybė, Simbiocenas, medžiagotyra.
Iliustracija: Piramidės forma vaizduoja antropocentrines ideologijas, o dešinėje demonstruojamos ekocentrinės ideologijos. Medium, Albert Butler, Anthropocentric vs Ecocentric & The Effect of Environmental Ideologies, 2018 m. [interaktyvus], [žiūrėta: 2021 02 09]: https://medium.com/@butleramber3/anthropocentric-vs-ecocentric-the-effect-of-environmental-ideologies-559caceb16a6
Pasaulyje yra daugybė problemų ir daugelis jų yra itin glaudžiai susiję, tačiau šio tyrimo esminis problemų laukas kyla iš antropocentristinės žmonijos pasaulėžiūros, kuri teigia, jog žmogus yra reikšmingiausia, centrinė būtybė visoje visatoje. Deje, bet protingas, gilesnes elgesio pasekmes įvertinantis ir toliau į ateitį žiūrintis antropocentrizmas šiuo metu sunkiai gali būti suderinamas su gerovės užtikrinimu tiek žmogui, tiek ir visai gamtai. Visa gyvoji gamta dažniausiai yra suvokiama kaip produktas ar įrankis sukurti bendrai žmonijos gerovei ir patenkinti jos poreikius. Žonijos įtaka sukėlė negrįžtamą poveikį aplinkai ir paspartino natūralius klimato kaitos procesus, kurie galimai priartina dabartinę žmonijos civilizaciją prie dar vieno Masinio išnykimo [1]. Žmogus negali pasipriešinti gamtos taisyklei ir sustabdyti išnykimo, tačiau gali pasimėgauti likusia dabartimi ir užuot bandęs užkirsti kelią, pradėti kurti geresnę pabaigą. Daroma prielaida, jog žmogaus veikla išprovokavo ekosistemos pokyčius, kuri ima atsigręžti prieš mus pačius ir keičia kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą, tapdama nebe namais ir prieglobsčiu, bet įsikūnijusiu košmaru. Meninio tyrimo paralelinėje realybėje vykstantis scenarijus padeda įsivaizduoti gyvenimą anti-antropocentriniame pasaulyje, taip suartinant gamtą ir žmoniją. Spekuliatyvioje Simbioceno epochoje nagrinėjama galimybė per simbiozę gyventi harmonijoje su visa planetos gyvybe.
Ekologinė krizė mums atrodo pažįstama, tačiau informaciją paprastai gauname iš atliktų skaičiavimų, statistikos suvestinių ir kitų "sausų" duomenų, todėl šio tyrimo motyvacija yra siekis vizualizuoti žmonijos poveikį gamtai per kūrybines praktikas ir pabrėžti koks svarbus yra vaizduotės vaidmuo, kuris leidžia pateikti subjektyvesnį požiūrį, skatinti emocinį įsijautimą, kvestinuoti nusistovėjusį mąstymą ir padėti suvokti kokie svarbūs ir reikšmingi gali būti ekosistemos pokyčiai. Asmeninis indėlis į žiniją yra sukuriamas permąstant žmogaus santykį su gamta ir tiriant nepakankamai išnagrinėtas sritis apie galimybes ir sąlygas susikurti naujoms medžiagų ateitims paralelinėje Simbioceno realybėje.
Tyrime taikoma kompleksinė prieiga, sisteminanti aplinkosaugos, medžiagotyros, vaizduotės ir gamtos mokslų žinias. Pasitelkiami spekuliatyvaus dizaino elementai, kurie sukuria pagrindus kūrybinei praktikai ir technologiniams eksperimentams. Teorinis ir praktinis tyrimas sąveikauja per nagrinėjamą žmogaus poveikį aplinkai, natūralias plastiškas medžiagas, gamtos teises ir katastrofiškų žmonijai aplinkos reiškinių sąlygas, kurių analizės pasekoje sukauptos žinios yra pritaikomos ir interpretuojamos tiriant medžiagų galimybes paralelinės realybės scenarijuje. Daug dėmesio skiriama asmeninei patirčiai ir savito suvokimo formavimui, kuris paskatino į meno projekto temą pažvelgti nebesiekiant "išgelbėti pasaulio", o prisitaikyti ir kurti žinias kitokioje realybėje. Kūrybinėje praktikoje naudojamas situacijos hiperbolizavimas, atvirkštinė reakcija ir fikcija kaip metodai, sukurti stipresnį emocinį poveikį ir paskatinti permąstyti žmogaus ir gamtos santykį, kurių pasekoje siekiama iškelti kritinę diskusiją apie šiandienines ekologinės krizės problemas ir pasakoti ateities istoriją.
[1 ] Masinis išnykimas - bet koks didelis išnykimo (linijos nutraukimo) kiekio padidėjimas, kurį patyrė daugiau nei viena geografiškai plačiai paplitusi rūšis per palyginti trumpą geologinio laiko tarpą, dėl kurio bent laikinai sumažėjo jos nuolatinė įvairovė. Šaltinis: Ann Henderson- Sellers, Kendal McGuffie, The Future of the World's Climate (Second Edition), 2012, 278 p.
