Vasario 7-11 d. Vilniaus dailės akademija pirmą kartą dalyvavo Stokholmo baldų mugėje. Greenhouse erdvėje kartu su kitomis aukštosiomis mokyklomis VDA prisistatė plačiajai auditorijai bei verslo atstovams. Dizaino inovacijų centro kuruotoje ekspozicijoje dalyvavo studentai, alumnai ir MTEP projekto dalyviai iš Telšių ir Vilniaus fakultetų. Mugės metu stendą aplankė užsienio ir Lietuvos verslo atstovai, kurie domėjosi Vilniaus dailės akademijoje vystomais produktais.
Nuotraukoje: Liepos Marijos Gradauskatės sėdimasis baldas „Curve“
Aštuoni atrinkti jaunieji dizaineriai (Elena Lašaitė, Gaudutė Žilytė, Indrė Motiejūnaitė, Inga Valentinienė, Liepa Marija Gradauskaitė, Marija Puipaitė, Viktorija Balčiūnaitė, Vilius Dringelis) tyrinėja keturis dizaino pramonės polius - tvarų, socialinį, kolekcinį ir šiuolaikinį dizainą. Ekspozicija išskirstyta pagal šiuos raktažodžius. Stende - nuo baldų, pagamintų iš biologiškai suyrančios pieno baltymo pagrindu pagamintos biomedžiagos, iki objektų, pabrėžiančių veido kultą mūsų visuomenėje.
Nuotraukoje: Dizaino inovacijų centro Direktorė Audronė Drungilaitė, Lietuvos kultūros atašė Švedijoje Liana Ruokytė - Jonsson ir VDA Dizaino katedros vadovas Juozas Brundza.
Stokholmo baldų mugė yra Stokholmo dizaino savaitės dalis. Kasmet ji sulaukia apie 40 000 lankytojų iš 100 šalių.
Nuotraukoje: Elenos Lašaitės stalas iš tyrimo „Veido ir kultūrinės aplinkos sąveika – dizainerio perspektyva“
Nuotraukoje: Gaudutės Žilytės darbas interaktyvi erdvė skirtingų neurotipų vaikams „KUKUBU“
Apie dizaino objektus
Vilius Dringelis
Žvakidė „Vilniaus nuotekos“
Pramoninėje gamyboje naudojama hierarchinė, linijinė darbo eiga, kad būtų išvengta klaidų, ribojanti dizainerio, kaip menininko, raišką. Tačiau į klaidą naudinga žiūrėti kaip į kūrybinį proceso stimulą, traktuojant ją kaip klaidžiojimo momentą, o ne klasifikuojant kaip defektą.
Kūrybiniame procese, stebint aplinką ir mąstant trimačiu matmeniu, siekiama pamatyti ir transformuoti ženklus į naujus dizaino objektus pasitelkiant foliją ir 3D skenavimo technologijas. Toks principas gali netikėtai atrasti išraiškas, kurias būtų sunku pasiekti remiantis brėžiniais ir loginiais aspektais.
Marija Puipaitė
Iš objektų serijos „Atsidavę paviršiai“
Savo kūrybinėje praktikoje Marija Puipaitė tiria dizaino objektų keliamas kūniškas jausenas. Ji siekia atrasti juslišką ir dviprasmišką ryšį su mus supančia materialia aplinka. Šįkart ji eksperimentuoja su forma ir faktūra: skulptūriškai sumodeliuoja formą ir ją aptraukią linu – medžiaga, turinčia stiprių istorinių bei jausminių konotacijų, kadangi linas buvo naudojamas apatiniams rūbams ir nėrimiams gaminti šimtus metų, tol, kol jį pakeitė medvilnė.
Dizainerę domina dėvėti objektai, vietos, paviršiai, įkūnijantys ir ženklinantys prisilietimą prie dėvėtų, įgyventų, naudotų, „įmelstų“ paviršių ir vietų, savyje kaupiančių žmogaus pėdsakus. Tipologiniu atžvilgiu, šis kūrinys yra hibridas – atsisėdimas, žaislas, drabužis viename.
Indrė Motiejūnaitė
Kabykla ,,ARCH22“
Pastarųjų metų tendencijų apžvalgose dominuojatis arkos motyvas atsikartoja unikalios formos kabykloje ARCH22. Dizainerė siekė išanalizuoti šviežiausias baldų tendencijas ir sukurti skulptūrišką, bet kartu ir funkcionalų dizaino objektą. Flokuotas paviršius neleidžia pakabintiems rūbams nuslysti, o ryškiai violetinė spalva pagyvina net liūdniausią interjerą.
Gaudutė Žilytė
KUKUBU
Įgyvendinant autistiškų žmonių įtraukiojo ugdymo ir įdarbinimo politikas, svarbu apmąstyti kuriamą aplinką ir joje susitinkančių skirtingų neurotipų sąveiką. Projektu KUKUBU siekiama įvairiapusiškai pažinti autizmo spektro sutrikimą: stebint ir atliekant interviu analizuojama autistiško žmogaus pasaulėjauta ir pasaulėvoka, stebimos autistiškų žmonių virtualios bendruomenės.
Suformulavus palankaus dizaino kriterijus bei atsižvelgiant į autistiško žmogaus mąstymo, komunikacijos, sensorinių sistemų ypatybes suprojektuota erdvė KUKUBU skirta bendrauti ir ilsėtis bei supažindinti neurotipiškus vaikus su autistiškų bendraamžių pasauliu. Ši erdvė galėtų tapti jungtimi ir padėti užmegzti kontaktą su autistišku vaiku.
KUKUBU prototipas susideda iš medinių tampriu audiniu aptrauktų kubų, skirtų pasislėpti arba jungiant kurti uždaras struktūras bendravimui, pasitelkiant ne žodžius ir kūno kalbą, o patiriamus sensorinius išgyvenimus kartu.
Viktorija Balčiūnaitė
Biologiškai skaidi kieta biomedžiaga pieno pagrindu
Perteklinis vаrtojimаs bei vis dar egzistuojаntis linijinis ekonomikos principas pаskаtino tyrinėti ir kurti projektą ekologinio dizaino temа. Baldų pramonėje dažniausiai naudojamos pigios, sintetinės, kenksmingos aplinkai medžiagos. Populiariausios- MDF, MDP, LMDP FMDP plokštės, gaminamos iš medienos atliekų ar medžio plaušų, kurie klijuojami sintetinėmis dervomis spaudžiant ir apdorojant karščiu.
Atlikus eksperimentinės laboratorijos tyrimą, išsiaiškinta, kad pienas dėl savo fizinių savybių yra tinkamiausias produktas biomedžiagai kurti. Tokiu būdu būtų išvengiama šio maisto produkto švaistymo: iš nebetinkamo vartoti pieno būtų sukuriamas visiškai naujas produktas.
Sukurta biomedžiаgа demonstruoja gаlimybę perteklinius pieno produktus pаnаudoti аlternаtyvių medžiаgų gаmybаi ir sėkmingаm jų integrаvimui į bаldų dizаino sprendimus. Šis produktas gali būti naudojamas kaip danga medienos drožlių ar kitoms plokštėms. O panaudojant agrarines medžiagas, jis taip pat gali būti rišamoji biomasė plokščių gamyboje.
Elena Lašaitė
Iš tyrimo „Veido ir kultūrinės aplinkos sąveika – dizainerio perspektyva“
Dizainerė tiki, jog mūsų kūnas – tai tiesioginis tapatybės nešiotojas. Šiame tyrime aptariama tapatybė sąveikauja su fiziniu savo duomenų apsaugojimu ir su neurotišku asmenybės troškimu išsaugoti tapatybę, net jei realios grėsmės tam ir nėra.
Šiandien mūsų veidas turi daugiau įgaliojimų nei bet kada anksčiau. Saugodami veidą, saugome tapatybę. Veidas esame mes.
Dizainerės sukurti objektai siekia įprasminti tiriamojo darbo išvadą, jog esame veidų visuomenė. Pagrindine kūrybos ašimi tapo pačios dizainerės veidas, kuris buvo sąmoningai dublikuojamas, keičiamas jo mastelis, naikinamas arba pabrėžiamas atvaizdo skaitomumas.
Inga Valentinienė
Sėdimųjų ekologiškų baldų dizaino elementai iš pluoštinių augalų
Šis gaminys pagamintas iš natūraliai biologiškai suyrančių medžiagų ir atsinaujinančių išteklių, todėl yra lengvai perdirbamas. Kėdžių pagrindui sukurti naudojamos lietuviškos žaliavos, vietinės kilmės pluoštiniai augalai: sėjamoji kanapė (Cannabis sativa), linas (Linum usitatissimum l.) ir dilgėlė (Urtica dioica l.).
Augalų pluoštų biomasei ir medienos dalelėms naudojamos tik biologinės rišamosios medžiagos ir formavimo technologijos, panaudojant pluoštinių augalų gebėjimą sulipti celiuliozės ryšiais.
Kėdės sukurtos laikantis tvarios ekonomikos principų. Plačiai panaudotos baldų pramonėje, jos išspręstų baldų utilizavimo problemą, padėtų sustabdyti neigiamus ekologinius veiksnius, prisidėtų prie tvarumo politikos skatinimo ir įgyvendinimo Lietuvoje ir Europoje.
Liepa Marija Gradauskaitė
Sėdimasis baldas „Curve“
Neįprastos tipologijos ir analogų neturinčios formos baldas vartotoją kviečia jį išbandyti ir naudoti intuityviai. Objektas sukurtas prisitaikyti prie žmogaus kūno linkių, todėl yra patogus, tinkamas tiek trumpai prisėsti, tiek atsipalaiduoti ilgesniam laikui.
Sėdint aktyvuojamos kasdienybėje rečiau naudojamos raumenų grupės, taip pat – sprendžiama ir kūprinimosi problema suteikiant atramą vidinei kojų daliai. Plokštuma baldo priekyje leidžia atsiremti ir funkcionuoja kaip trumpalaikė darbo vieta.
Baldas gali būti gaminamas iš įvairių medžiagų, pavyzdžiui, metalo ar betono, todėl yra tinkamas naudoti namų aplinkoje, lauko erdvėse, kavinėse ar prekybos centruose.