Per daugiau nei trejus metus Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centras pritraukė daugiau kaip 1,2 mln. eurų meno ir mokslo investicijų. Kaip centro vadovas džiaugiuosi, kad kūrėjams suteiktas komercinimo paslaugas galime įvardyti reikšmingu skaičiumi, už kurio yra konkretūs projektai, turintys potencialo būti įgyvendinti pasauliniu mastu.
Didžiąją šių projektų dalį vykdėme kartu su patyrusiais kūrėjais, kurie komercinimo paslaugų vertę supranta, nes patys jau ne kartą yra atsimušę į uždarytas duris.
Tačiau Dizaino inovacijų centras yra Vilniaus dailės akademijos padalinys, tad natūralu tikėtis, kad mūsų pagrindiniai „klientai“ galėtų būti VDA studentai, kurių sukurtas paslaugas ar produktus mes padarytume prieinamas vartotojams.
Willem de Kooning akademijos Roterdame dekanas Jeroen Chabot pokalbyje su Ignu Staškevičiumi, publikuotame „Maratono lauke“, yra sakęs, kad yra tik trys būdai užsidirbti iš kūrybos: daryti tai, kas patinka, ir stengtis parduoti, arba užsidirbti iš užsakymų, arba iš visuomeninės praktikos, kurioje labiau nei asmeninė kūryba vertinami gebėjimai įtraukti į meno procesus kuo daugiau žmonių. Šios trys praktikos yra tapusios svarbiausiais Willem de Kooning akademijos studijų ramsčiais. „Akademija privalo pasiūlyti jiems patiems susikurti darbovietes“, apie savo studentus yra sakęs Jeroen Chabot.
VDA Dizaino inovacijų centro siūlomas komercinimas apima platų pagalbos kūrėjams spektrą — konsultacijas, projektų valdymą, pagalbą apsaugant ir patentuojant išradimą bei registruojant dizainą ar prekės ženklą, gaunant finansavimą ir t. t. Dizaino inovacijų centre įkurtas vienas iš PATLIB centrų, kur kūrėjai gali gauti konsultaciją intelektinės nuosavybės apsaugos ir komercinimo klausimais bei pasinaudoti patentų paieškos paslaugomis.
Mes bendradarbiaujame su verslo ir pramonės atstovais, viešuoju sektoriumi bei visuomene siekdami, kad akademijos studentai, kūrėjai galėtų parodyti savo idėjas ir iš jų užsidirbti.
Per pastaruosius trejus metus įsteigtos VDA atžalinės įmonės yra sukūrusios įsimintinų projektų. Tai ir Dizaino inovacijų centrui komercinimui pasiūlyta paralelinio roboto-judėjimo platformos bei atrakciono-centrifugos idėja. Šie unikalaus dizaino pramoginiai įrenginiai neabejotinai suteiks naujų idėjų pasauliniam pramogų verslui. Džiugu, kad šiuos sudėtingus inžinerinius kūrinius bus galima gaminti Lietuvoje, išnaudojant mūsų šalies verslo ir pramonės potencialą.
Mūsų kūrėjai atlieka unikalius mikrofilmavimo darbus, jau atrastus reklamos rinkos, tačiau turinčius didžiulį potencialą pasaulinėje kultūros rinkoje. Kartu su dizaineriu Giedriumi Paulausku pernai pristatėme reikšmingą dizaino tyrimo darbą — atkurtą originalią partizanų uniformą, kurios paroda „Laisvės kariai" atgimsta įvairiomis formomis.
Bet darbai, kuriuos miniu — tai brandžių kūrėjų darbai. Kodėl šiame kontekste negaliu paminėti reikšmingų studentų darbų, nors talentingų kūrėjų tarp jų daug, o galimybių pabandyti uždirbti iš idėjų — taip pat yra? Juk nuo 2011 metų mūsų organizuojamame „Jaunojo dizainerio prizo“ konkurse, kuris jauniesiems kūrėjams leidžia išbandyti idėjas ir jų pateikimo įgūdžius, iš viso yra dalyvavę net daugiau kaip 660 jaunų talentų.
Galime sakyti, kad mes, lietuviai, apskritai nesame verslūs, tačiau, kita vertus, būtų teisinga užduoti klausimą, ar ką nors galėtume pakeisti ugdymo procese, kad padėtume studentams prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių — kad savo idėjas „parduoti“ jie mokytųsi dar studijuodami. Galbūt šį klausimą verta įsitraukti į savo darbotvarkę?
Daugiau informacijos:
|
Marius Urbanavičius |
