• Naujienlaiškis
  • Mūsų vykdomų projektų spektras labai platus - kartais tenka atlikti ir kultūrinių vertybių istorinius tyrimus. Kai Laižuvos Švč. Trejybės bažnyčios klebonui reikėjo profesionalaus patarimo, ką daryti su kone griūvančia varpine, jis kreipėsi į mūsų projektų vadovą Telšiuose Marių Norkų. Marius surado žmogų, galintį išnagrinėti archyvinius dokumentus – tai atlikti sutiko Povilas Šverebas, atestuotas istorinio, memorialinio nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertizės specialistas, Vilniaus dailės akademija I Telšių fakultetas lektorius. 

    Paaiškėjo, kad Laižuvos varpai yra išskirtiniai, turintys istorinę, meninę ir memorialinę vertes. Šiuo metu jie negali suskambėti visu savo gražumu, nes yra patalpinti tam netinkamame pastate (jis per žemas ir per mažas). 

    Mažasis varpas nulietas 1892 m., o didysis varpas, kelis šimtus metų katalikus kvietęs susikaupimui ir maldai, nulietas Prūsijoje garsaus meistro Georgijaus Bernardo Kinderio, Karaliaučiuje 1729 m.. Šis varpas, atkastas iš žemių, kuriose buvo gerai paslėptas prieš II-ąjį pasaulinį karą, todėl nenukentėjo, kai vokiečiai susprogdino Laižuvos bažnyčią. 

    Abiem varpais skambinama pagal rytietišką tradiciją, nors vienas yra pagamintas Prūsijoje ir naudojamas būdas jam netinka. Būtina patikrinti ar Valdajuje lietas varpas, skambinant pagal vakarietišką tradiciją, nepakeistų savo tonacijos ir neprarastų savo pirminio garso. 

    Istorinių tyrimų išvados teigia, kad dabartinėms reikmėms tikslinga būtų atstatyti 1820 m. statytą varpinę, panaudojant jos liekanas.

    Foto: Didysis varpas ir dabartinės varpinės vaizdas, Povilas Šverebas, Laižuva.