Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas 2019 m. gegužės 17–18 d.,
Antano ir Anastazijos Tamošaičių namuose-muziejuje, (Vilnius, Dominikonų g. 15) rengia tarpdisciplininę mokslinę konferenciją
Kaukė ir veidas: atvaizdo istorijos ir teorijos aspektai
Kaukė – tai daugialypis reiškinys ir sąvoka, įvairiai naudojama dabartinėje humanistikoje. Tai daiktas-atvaizdas, nešiojamas ant veido ir kartu regimąjį tapatumą kvestionuojanti metafora. Kauke vadiname jau romėnų produkuotą tikslią techninę veido kopiją – atlieją, pradėjusią pomirtinių portretų – skulptūrinių dokumentų tradiciją. Tačiau kartu tai įvairiausias reprezentacines-mimetines ir simbolines-ženklines strategijas naudojantis, o neretai ir derinantis artefaktas, įvairiausių laikinių kultūros fenomenų (spektaklių, karnavalų, eisenių, ritualų, ect.) reliktas, „išnara“. Kaukės skirtos dėvėti. Net netekusios savo pradinės kultūrinės paskirties jos primena, kad buvo sukurtos atstovauti, veikti, „dalyvauti“, judėti ir kartu su žmogaus kūnu kurti kitą, kasdienės realybės ribas peržengiantį pasaulį. Todėl kaukės sąvoka gali pasitelkiama kaip savitas šiuolaikinių medijų ir medijinės užsklandų kultūros apmąstymo instrumentas.
H. Beltingas teigė, jog žmogaus dėvima kaukė jo kūną perkeičia į atvaizdą. Kaukėtas kūnas jau yra atvaizdas arba vaizduojantis kūnas. Todėl pasitelkiant kaukės sąvoką galima analizuoti įvairius performatyvius reiškinius kultūros istorijoje, o taip pat – atpažinti ir svarstyti nūdienos vaizduojančius kūnus kaip naujus atvaizdo istorijos ir teorijos šaltinius.
Galima aptikti įvairias vien pragmatines paskirtis turinčias kaukes – dujokaukes, apsaugines kaukes nuo dulkių ir kitų taršalų, kosmetines kaukes, ect. Postmoderni dailė neretai pasitelkia ir vysto tokių tarsi simboliškai nereikšmingų, vien pragmatinę paskirtį turinčių – „nemeninių“ kaukių diskursą. Tačiau kūrinio plotmėje, jo plastinėje sąrangoje, šių kaukių savireferencinis „ploštumas“ tarytum išnyksta, o naratyviai apibrėžta paskirtis transformuojasi. Kaukės motyvas itin lengvai „užksirečia“ senąja simbolika ar nūdienos gyvenimui aktualiu pranešimu ir, tarytum akyse, keičia savo paskirtis ir kontekstus.
Šis transformatyvumo principas veikia ir kaukės motyvą naudojančioje taikomojoje dekoratyvinėje dailėje, reklamoje ir kitose vizualinės kultūros srityse. Čia kyla klausimas, ar įmanu „bendrinį“ veidą-tipą, savitą modelį, naudojamą įvairiose vaizdinėse sistemose, tapatinti su kauke? Koks niekam asmeniškai nepriklausančio ir vien dekoravimo ar informavimo (reklamos atveju) sistemoje nebyliai „dalyvaujančio“ veido santykis su kauke? Šiuos ir kitus klausimus galima gvildenti tyrinėjant Baroko epochos architektūrą puošiančias mascarones ir fantastinius grotesko ornamentikos pavidalus, kitus atvejus.
Dar vienas kaukės fenomenologinio tyrimo aspektas gali būti atveriamas jos ryšyje su savireferenciniu žmogaus atvaizdu: lėle, atitinkamai apipavidalintomis mirusio žmogaus relikvijomis, kitais savarankišką dalyvavimą sugestijuojančiais atvaizdais-kūnais.
Paraiškas dalyvauti konferencijoje: pranešimų pavadinimus ir santraukas (iki 2500 spaudos ženklų) prašome siųsti adresu: tojana.raciunaite@vda.lt
Paraiškų lauksime iki 2019 m. vasario 27 d.
