Iki sausio 31 d. VDA Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3) veikia Eglės Čėjauskaitės-Gintalės paroda „Balsā i daiktā (Balsai ir daiktai)“

Parodos „Balsai ir daiktai“ (Balsā i daiktā) sukurti darbai - inspiruoti poetės, literatūrologės prof. Viktorijos Daujotytės eiliuotų tekstų ir knygos, parašytos žemaičių tarme: „Balsai ūkuose“ (Balsā ūkūs), „Gyvenu viena“ (Gīvenu vīna) bei „Tai parėjau“ (Tata parėjau).

Pasiremdama V. Daujotytės poezija, parodos autorė savo kurtuose juvelyriniuose objektuose siekia ne iliustruoti tekstų turinį, bet materializuoti juose perteiktą autentišką žemaitišką pasaulėjautą, šiai kultūrai būdingą nuotaiką ir estetiką. Semtis idėjų kūrybai žemaitiškoje literatūroje juvelyrę paskatino tiek asmeninis santykis su Žemaitijos kraštu, iš kurio pati yra kilusi, tiek noras priminti vis dar gyvą, autentišką jo kalbą. Menininkės teigimu, parodoje suartinus mažąją plastiką ir poeziją – du senas tradicijas turinčius menus – praplėčiamos ir vieno, ir kito suvokimo ribos. Šios kūrybinių jėgų sintezės pagalba, gimsta vienas bendras išgyvenimas, kurio centre – moters portretas.


Eglė Čėjauskaitė Gintalė

Eglė Čėjauskaitė Gintalė – Lietuvos juvelyrė, konceptuali menininkė, kurianti netradicinius, išskirtinius juvelyrikos objektus bei papuošalus iš metalo, tekstilės ir įvairių netradicinių medžiagų. Menininkė yra baigusi metalo meno ir dizaino specialybes Vilniaus dailės akademijoje, yra nuolatinė parodų užsienyje ir Lietuvoje dalyvė, tarptautinių ir regioninių juvelyrikos konkursų laimėtoja, Lietuvos dailininkų sąjungos bei Tarptautinės medalininkų asociacijos Fidem narė.


Apie Eglės Čėjauskaitės-Gintalės daiktų balsus –  dr. Jurgita Ludavičienė:

Kartais apie svarbiausius gyvenimo dalykus kalbėti nesugebame žodžiais. Kartais ilgai net ir nežinome, kas būtent mums gyvenime svarbiausia. Kartais ir tas supratimas, ir svarbumas ištinka staiga – ir tada nieko daugiau nebeįmanoma daryti, tik kalbėti ir klausytis. Klausytis daiktų, per juos išgirstant save. Ir kalbėti daiktais.Eglė Čėjauskaitė-Gintalė jau seniai suformavusi savitą, atpažįstamą savo stilių. Jau seniai turinti savo – pelnytai užsidirbtą – vietą lietuvių metalo meno žemėlapyje.

Aštuntoji asmeninė menininkės paroda „Daiktai-balsai“ iš tikrųjų kalba daiktais. Ir daiktai įgyja balsus. Ir ima kalbėti patys. O per juos visus kalba pati Eglė Čėjauskaitė-Gintalė. Kalba taip atvirai, taip asmeniškai ir drauge – taip daiktiškai, apčiuopiamai ir tikrai, kaip dar niekada nebuvo kalbėjusi.

Tie, kas bent kartą palaidojo ką nors mylimą, žino: daiktai gyvena daug ilgiau, nei žmogus. Žmogaus seniai nėra, o jo batai, rankinukas ar skarelė vis dar tebekabo spintoje, vis dar užkliūni žvilgsniu už bobutės akinių, vis dar saugai nieko jau nebesakančią sagą. Paskui supranti, kad kaip tik tai tau ir sako – daug daugiau, nei kada galėjai tikėtis. Kad buvę kitiems svarbūs kasdieniai daiktai kažkokiu neįvardijamu būdu išlaiko savo svarbą, dar daugiau – išlaiko ne tik savo esatį, bet ir dalį tų, kurie tą daiktą naudojo. Daiktas yra daug daugiau, negu tik daiktas. Daiktas įgyja balsą, tiksliau, jis visada kalba, bet reikia savyje atrasti tą dalį, kuri moka tai išgirsti. E. Čėjauskaitė įsiklauso į daiktus, juos atkurdama, perkurdama, paversdama juvelyriniais objektais, suteikdama jiems naujus pavidalus ir senus balsus.

Umberto Eco tėvo Viljamo iš Baskervilio lūpomis sakė: „Ženklai ir ženklų ženklai atsiranda tada, kai trūksta pačių daiktų“. Eglei Čėjauskaitei-Gintalei daiktų netrūksta. Priešingai. Parodoje – daiktai, perkeitę savo materiją ir įgiję dvasią. Kasdieniai daiktai, tampantys ženklais. Namų apyvokos daiktai, rasti ir įgyti, naudoti tų, kurių nebėra. Daiktai, iš medinių ar geležinių virstantys sidabriniais, išlaikantys formas, bet įgyjantys dvasią ir drauge – kitą paskirtį. Sagos, kiekvienuose namuose saugomos skardinėje dėžutėje nuo ledinukų. Žirklės su iškarpytu metalinės skaros lopinėliu. Spalvotos gėlės, grožio paveikslas iš babos siuvinėtos staltiesės. Buvusios kasdienybės fragmentai, virstantys juvelyriniais objektais ir pradedantys kalbėti. Daiktai įgyja balsus ir žodžius. Kartais tai Viktorijos Daujotės žemaitiškos poezijos žodžiai, tiksliau už Eglę pasakantys tai, ką ji girdi ir jaučia. Kartais iš žodžių lieka tik kelios sietu sugautos raidės, sudarančios žemaitišką dialogą. Daiktai, anot V. Daujotės, „iš daiktiškumo gavę kūną“ , įgavę vardą nuo žmogaus žvilgsnio.

Ši paroda – tarsi atkurto žemaitiško universumo fragmentas. Buvusios (galbūt) harmoningos būties, gamtos ir kasdienybės šventumo vieta. Ten, kur laikas lėtas, kalba – žemaičių, žodžiai – žemiški, taupūs, neskubrūs, kur pilna neatpažintos poezijos, sunkios, kartais rūsčios, kuri įsižeistų, pavadinta poezija. Gal tokios vietos iš tiesų niekuomet nebuvo, gal tie daiktai – iš ilgesio, iš įsivaizduojamos atminties? Bet kokiu atveju, viskas labai atvira ir tikra. Nėra atstumo, atsitraukimo, savistabos ir saviironijos. Viskas kalba savo balsais.

 

Kęstučio g.3