Lapkričio 17 d. 17 val. VDA Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3,Telšiai) atidaroma vieno ryškiausių Lietuvos metalo plastikos kūrėjų VDA profesoriaus Romualdo Inčirausko paroda „SKULPTŪRA. TAPYBA. TARYTUM JUVELYRIKA“.
Paroda veiks iki gruodžio 9 d.
PARODA ABIPUS GALERIJOS ERDVIŲ
Norint pamatyti Romualdo Inčirausko kūrinius, nebūtina eiti į lapkričio 17 d. Telšių galerijoje ati-daromą jo darbų parodą – visas miestas yra menininko ekspozicijų salė. Gal tik miestiečiai taip su-sigyveno su dailininko kūriniais, esančiais viešosiose erdvėse, kad jie tapo neatsiejama Žemaitijos sostinės savastimi...
Romualdą Inčirauską drįsčiau vadinti tikru XX–XXI amžių sandūros menininku – sparti meninių idėjų ir judėjimų, technologijų ir plastinės raiškos kaita, žanrų ribų nyksmas bei naujos medijos jo kūryboje įgyja savitą ir paveikų pavidalą. Antra vertus, jam, tarsi renesanso menininkui, rūpi ir yra pavaldžios įvairios kūrybos sritys. Kaip pastebi menotyrininkė Jurgita Ludavičienė, išskirtinė Inči-rausko kūrybos savybė yra universalumas. Iš tiesų, dailininkas suformavo savitą skulptūrinės plastikos atmainą, kurioje persipina tradicinių žanrų – medalio, reljefo, juvelyrikos, trimatės skulptūros – bruožai. Ir tai nėra savitikslis ar formalus siekis. Kūrybinė patirtis ir profesionalus technologijų žinojimas jam visada tarnauja ilgai brandintai, o kartais netikėtai gimusiai idėjai įkūnyti. Autorius prisipažįsta, kad labiausiai vertina koncepcijos ir technologijos dermę. Minties, ikonografijos ir meistriškumo derinys yra jo kūrybos vizitinė kortelė.
Prie minėto kūrybos universalumo ir profesinės meistrystės vertėtų pridurti dar vieną, ko gero – esminį, Inčirausko kūrybos bruožą. Paklaustas, kaslabiausiaineramina, kokiasproblemasjokūriniuoseįprasminanaudojamiženklaiirjųsąsajos, menininkasatsakoaiškiai: „Krikščioniškapasaulėžiūrayramanokūrybosstuburas. Tai lemiasiužetus, ženklus, simbolius“.Šiąnuostatąpatvirtinairmonumetaliausias (nacionalinėspremijosvertas!), kelismetuskurtasdarbasŠv. Antano Paduviečio katedros durys, ir šiemet šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ bei kitose erdvėse eksponuota skulptūrinė instaliacija „Civilizacijos“ bei „Civilizacijos“ II, rodoma Telšių galerijoje.
Kaip tikras postmodernistas jis jungia įvairių kultūrų ženklus, naudoja citatas, keičia daiktų funkcijas, medžiagų fizines savybes ir įtraukia žiūrovą į savotišką žaidimą-disputą. Kūrybos kaip žaidimo aspektas nesvetimas ir kitiems Inčirausko projektams. Žaismę jis nuosaikiai įveda į istorinių kanonų tvarumą. Apskritai, menininkas nėra linkęs patosiškai traktuoti istorijos, greičiau priešingai – elgiasi su ja labai atsargiai ir pagarbiai. Trejus metus kurtos Telšių šv. Antano Paduviečio Katedros durų reljefuose istorija atskleidžiama per konkrečius įvykius ir asmenybes (Žemaitija iki krikšto, Vytauto vykdytas krikštas, Medininkų vyskupija ir Telšių vyskupija), tiesiogiai nenaudojant Kūrėjo įvaizdžio. Dailininkas siekė atskleisti Kūrėją per jo kūriniją. Tokia nuostata padiktuota ir jo protestantiškos krikščionybės pozicijos, ir vidinės etikos. Jei Telšių katedros durys Inčirauskui prilygo jo meninės patirties ir krikščioniško išprusimo egzaminui, pareikalavusiam didžiulių pastangų, tai projektas „Civilizacijos“, autoriaus nuomone, nėra išskirtinis – tai dalis gyvenimo ir kūrybos patirties, apmąstymų apie žmogų, kaip Dievo kūrinį, jo darbus – gerus ir blogus – rezultatas. Naujas 23 paveikslų tapybos ciklas „Abstrakcija su autoriniu ženklu“, sukurtas taip pat šiemet. Dėstydamas VDA Telšių fakultete Romualdas Inčirauskas yra priverstas „palaikyti kūrybinę formą ir būti kūrybos procese“. Gal todėl ne tik moko kitus, ką pats moka geriausiai daryti, bet grįžta prie juvelyrikos ar pasiilgęs spalvų imasi tapybos.
Dr. Danutė Zovienė
Skulptūrinė instaliacija CIVILIZACIJOS - II, 2017 m.
Romualdo Inčirausko "Civilizacijų" projekto tęsinyje yra perkonstruojamas kūrybinis arsenalas ir pergrupuojamos kovinės pajėgos, tačiau visai menininko kūrybai būdingas gebėjimas šmaikščiu, žaismingu, kartais ironišku tonu kalbėti apie rimtus dalykus išlieka. Kaip žaliavą panaudodamas ne tik sendaikčių turguose ar laužynuose įsigytų įvairių rakandų detales, bet taip pat kai kuriuos ankstesnius savo paties kūrinius (tarsi karo metais metalo skulptūras ar varpus) "perlydydamas į naujas patrankas" autorius kuria 20 mažosios plastikos figūrų. Jos su vaikiškų ar paaugliškų žaidimų valiūkiškumu yra paskirstomos į dvi ietimis ir vimpelais ginkluotas konfliktuojančias Pepsi-Cola ir Coca-Cola armijas.
Šiandien civilizacijų, valstybių, skirtingų pasaulinio masto ideologijų susidūrimus lydinti propaganda, informacinis triukšmas bei siekis užvaldyti žmonių protus mažai kuo skiriasi nuo marketinginės prekės ženklų kovos dėl mūsų dėmesio, įpročių ir resursų užvaldymo. Nepaisant įvykusios komunikacinių technologijų revoliucijos žmonija pačiais įvairiausiais klausimais sunkiai juda tiesos ar bent jau konsensuso link, o sudėtingos ideologijos, religinės ar pasaulietinės doktrinos mases pasiekia itin suprimityvinta forma. Ironiškai žvelgiant, žmoniją galima suskirstyti į tuos, kurie "renkasi" Coca-colą ir tuos, kurie "renkasi" Pepsi-colą. Arba į tuos, kurie perka Adidas ir tuos, kurie linkę autis Puma - tarpusavyje susiriejusių brolių - moderniųjų Kaino ir Abelio ar Romo ir Remulo - prekes. Nepaisant to, kad toks žmonių ištraukimas iš autentiškų patirčių ir į(si)vėlimas į dirbtines klišines segmentacijas egzistenciniu požiūriu yra visiškai absurdiškas - tai yra mūsų realybė ir kasdienybė. "Nusipirkę" jau įpakuotą ir tvarkingai etikete pažymėtą ideologiją žmonės sunkiai geba pažvelgti į ją kritiškai ir yra linkę jai paklusti net tuomet, kai jaučia, jog tam tikros jos primetamos pasaulėžiūrinės klišės prieštarauja jų pačių patirčiai.
Šiandieniniai konfliktai didele dalimi kyla ne tik ir ne tiek dėl kultūrinių-religinių (t.y. civilizacinių) skirtumų, kiek dėl ekonominių-komercinių interesų. Dažniausiai tikrosios priežastys slypi klasikinėse ir universaliose žmogiškose ydose - nežabotas godumas, valdžios, įtakos nesirenkant priemonių siekimas ir pan. Romualdas Inčirauskas taip pat kviečia perlydyt arklus į kalavijus, o geneklius į ietis ir pakariaut. Tačiau pakariauti tokius karus, kurie yra įkvėpti mūzų, o ne jas nutildantys. Panašiai kaip menininkas drąsiai išardo, perkuria ir įkvepia naują gyvybę savo paties kūriniams tai yra kvietimas nuolat kvestionuot ir drąsiau perlipdyt savo išankstines nuostatas į brandesnį ir atviresnį pasaulio suvokimą.
Tomas Kriaunevičius
TAPYBA. ABSTRAKCIJA SU AUTORINIU ŽENKLU.
Kas du- trys metai užplūsta koloristinis priepuolis (mėnesio ar dviejų trukmės dvidešimt
–dvidešimt penkių drobių gimtis). Parodų metu dažnai klausiamas “Kodėl paukščiai?”. Po
atsakymo, kad čia jokio paukščio nėra, žiūrovas sutrinka - “kaip tai?”.
Jeigu prisipažinsiu tapąs paukščius - išsiduosiu savo infantilumą: tokius piešia vaikai
dviejų – trijų metų. Absoliutus suvaikėjimas…
Bet anksčiau tikrai buvo paukščiai. Prieš keturiasdešimt metų įkvėptas garsaus Richard’o
Bach’o romantiško kūrinio “Džonatanas Livingstonas Žuvėdra”. Tada jie dar skraidė ir buvo
paukščiai. Blaškėsi po visą drobės erdvę. Vėliau nusileido ant žemės, prarado sparnus,
tapo kresni, kulinariniai, kol pagaliau, nustojo būti paukščiais…Vienas ciklas net vadinosi
“Kulinarinis”. Kaip panašu į gurmanišką autoriaus natūrą! Tiesiog autobiografinis. Dar buvo
ciklas „Asociacijos“. Bandžiau ieškoti koloristinio ryšio su renesanso tapyba. Žinoma,
siužetai – nieko bendra. Taigi, labiausiai jaudina koloristiniai pasiblaškymai
atsipalaiduojant drobėje... tai poilsis nuo metalo...O paukščio nėra. Liko tik autorinis
ženklas.
Taigi, abstrakcija su autoriniu ženklu.
Jūsų Romualdas Inčirauskas
