ATSARGIAI!AŠ ESU KITAS– fotografijų paroda 2018.11.08 – 26, atidarymas 2018 m. lapkričio8 d. 17:00 val.
VIDEOMENAS – vieša paskaita 2018 m. lapkričio 8 d. 16:00 val. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus fotografijų paroda, kurioje pristatomi 2007 – 2018 m. sukurti vyrų aktai.
AUTORIUS APIE PARODOS IDĖJĄ. Teiginys, kad kūnas yra neatsiejama žmogaus dalis, daug kam gali atrodyti labai banalus, visiškai suprantamas ir neiškalbingas. Tačiau ar visada kūnas, kaip neatsiejama žmogaus dalis, yra patiriamas lyg įtvirtinta fundamentalija? Manau, kad labiausiai sutrinkama išgirdus, jog šis neatsiejamasis nuo savojo Aš yra seksualus, atakuojamas visokių, beveik gyvuliškų, seksualinių geismų ir konfliktų. Būtent toks kūnas, atsidūręs tarp savęs ir kito, yra tikrovės medžiaga skirta menui, dalyvaujanti kuriančiame konflikte ir aštrėjančiame geisme. Jis įspraudžiamas ir mano fotografijų cikluose Iš Vaikinų gyvenimo (2009-2013 m.), Pas močiutę kaime (2009-2010 m.), Pokalbiai apie meilę (2011 – 2013), Virtuvės Antropologija (2010), etc. Šiuose kūriniuose demonstruojamas vyro kūnas yra teksto dalis kuri, per savo pozą, santykį su vaizdinga (arba ne visai) aplinka pasakoja ne tik apie savo seksualumą, bet ir apie būtį, nostalgiją, tikėjimą, mirtį ir panašiai. Mano kūryboje kūną galima suvokti kaip erdvinį tekstą, kuriuo atveriama ir tuo pačiu metu maskuojama daugiaprasmė istorija nesusieta vien tik su juo pačiu. T.y. pozuojantis kūnas nepasakoja apie save, iš jo sklindanti reikšmė negrįžta į jį. Tačiau pasitelkus žinojimą, reikšmė atsiveria kaip tolstanti, artėjanti link plataus kultūros tekstų tinklo ir niekad nepasiekiamo horizonto. Būtent toks kūnas regimas fotografijų cikle Aš esu kitas (2011 – 2018). Sukurti fotografijų ciklą Aš esu kitasskatino skaityti ir sąmonėje įstrigę Biblijos fragmentai. Tačiau mano kūryboje šie fragmentai neiliustruojami. Kūno poza, gili ir tarsi viską ryjanti juoda spalva, bei pavadinimas žiūrovą perkelia į kitą, už Biblijos esantį tekstą. Vyro kūnas nuotraukose ir vyrų apaštalų rašyti tekstai (į kuriuos nurodoma tik pavadinimais) sutvirtina seksualaus, kūniško, geidžiančio vyro poziciją. Tačiau nedera manyti, kad aš savo kūriniais reiškiu priešpriešą tikėjimui ar Biblijai. Priešingai – aš esu tikėjime. Tačiau aš negaliu atsieti kūno seksualumo ir tikėjimo, kaip ir pats negaliu tikėti neturėdamas kūno…
Nors ir nenoriu sutikti, kad mano fotografija sugestijuoja homoseksualumą, tačiau visiškai numanau, kad šią sąsają ras ir tvirtai dėl jos piktinsis daugelis žiūrovų. Deja, žiūrovas piktinasi tik dėl savęs, pats to nesuprasdamas. Patikslinsiu žiūrovui: meno kūrinius, tokius, kokius regite parodoje, paskatino sukurti dabartinė tikrovė, į kurią gražinu kūrybinį rezultatą. Kūrybos akto metu aš tik užminiau mįslę. Parodoje manęs nebelieka. Kadangi žiūrovas kontaktuoja tik su kūriniu, bet ne su manimi, todėl būtų per ne lyg neapdairu ir kvaila jei vyriško kūno erotika būtų suvokiama kaip homoseksuali ir tuo pat metu siejama su autoriumi. Tačiau tokia įmanoma sąsaja rodo, kad tarp kūrinio ir žiūrovo yra tamprus ir ypač siauras atstumas. Vadinasi žiūrovas pabaigia kūrinį, o tuo pat metu ir save patį. Manęs (autoriaus) nebelieka, nes atstumas nepaprastai išsitempia. Iš žiūrovo kylantis pasipiktinimas homoseksualia erotika žymi jį patį, bet ne mane. Kūrinys tampa veidrodžiu, atspindinčiu pozityvią arba negatyvią žiūrovo poziciją homoseksualų atžvilgiu. Šiuo atveju tiek Jūs (žiūrovai), tiek Aš (autorius) esame kiti.
