Lauros Zaveckaitės paroda

Lapkričio 27 d. ( antradienį) 17 val. VDA Telšių galerijoje atidaroma Lauros Zaveckaitės parodą „Tarp", kuri atkeliauja tiesiai iš VIII tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio "Kaunas mene".

Paroda veiks iki gruodžio 31d.

Pakilę, lyg procesijoje sklendžiantys balta galerijos erdve Lauros Zaveckaitės miniatiūriniai balto porceliano krucifiksai, kuria konceptualią laiko bei erdvės poeziją. 
Atliejų originalas yra Lauros prosenelei priklausiusi relikvija. Aliuminė Kristaus figūrėlė išlikusi medinei daliai sudūlėjus, lyg išsilaisvino nuo kryžiaus ir tvyro ore. Laura, pasitelkusi liejimo procesus, reprodukavo „originalą“, taip Jėzaus kūno atvaizdai tapo originaliu kūriniu. 
Sekant linijinę nukryžiuotlųjų procesiją, galima pastebėti, kad kiekviena atlieja šiek skiriasi nuo būsimos ar buvusios, taip kuriasi ritminės formos variacijos, iki kol forma visai „ištęžta", nors prototipas dar šiek tiek atpažįstamas.Tai yra lyg ir filosofinė parabolė permanentiškumui, tiek ideologinių, religinių dogmų virsmo ir nykimo laike, iliustruota techninkių aplinkybių – gipso formos dėvėjimosi. Liejant yra prarandamas formos preciziškumas, su laiku nyksta gipso formos prototipo detalės, kai kurios figūros skiriasi dar labiau – aplinkybių ar autorės įsikišimo dėka. Mechaniškas produkcijos gaminimo principas pabrėžia išvardijimo, vieneto grupėje svarbą, nekreipiant dėmesio į kiekvienos atliejos individualumą, unikalumą - tai tampa nesvarbu. 
Ši minimalistinė forma sukuria erdvę apsvarstyti tikėjimo, netikėjimo, įsitikinimų klausimus. Autorės pasirinkta balto porceliano ant baltos sienos vizija bei linijinė jos kompozicija, netikėtai įsiveržia į meditatyvinį psichologinį lauką, tuo pačiu šiuo vaizdu iliustruoja šiuolaikinę aplinką. 
Priartėjama prie gilesnio religinio suvokimo perspektyvos, priešingai miglotai bei šiek tiek šališkai moderniosios krikščionybės sąvokai. Įprastai Kristus reprezentuoja krikščionybės mitologiją ir moralę, o ne neokolonistinės vakarietiškos kultūros tradiciją - sukomercintą religingą tikėjimą ir pamaldumą. Kaip žiūrovas prisitaikys prie kitokio, išvaduoto, plaukiančio, netobulo, masiškai pagaminto Kristaus atvaizdo? Rezultatas - menininkės pristatyti Kristūs performuluoja visą krikščionybės mitologiją, mechanišku gamybos procesu bei vizualia sintaksės logika, būtent čia modernus Kristaus atvaizdas įvardijamas kaip kičo vienetas, kurio gilesnė, dvasingoji prasmė kelia klausimą žiūrovo sąmonėje. Instaliacijos estetika paradoksaliai įkvepia intymiai kontempliacijai, naujai simbolio interpretacijai bei atvirai diskusijai. Parengta pagal Joshua Poveda tekstą „Lauros Zaveckaitės Kristaus(u) poezija ir logika"