Tekstilės menas ir dizainas | Bakalauro studijos | Vilnius

Eglė Ganda Bogdanienė (1962 m.) - menininkė, parodų ir projektų kuratorė, leidinių sudarytoja, Vilniaus dailės akademijos profesorė, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė. Nuo 1990 dirba VDA Tekstilės katedroje; 2002–2010 buvo Tekstilės katedros vedėja; 2011–2019 – VDA studijų prorektorė. Suteikti meno srities doc. (2005), prof. (2011) pedagoginiai vardai. Prof. Eglė Ganda Bogdanienė – viena iš konceptualios tekstilės Lietuvoje pradininkių, savo novatoriška kūryba panaikinusi taikomojo ir vaizduojamojo meno skirtį, atradusi ir išpopuliarinusi naujas medžiagas bei technologijas, savitai susiejusi meno ir mokslo sritis savo kūryboje ir edukacinėje veikloje. Menininkė ne tik pati sukūrė įsimintinus, į Lietuvos dailės istoriją įsirašiusius darbus, bet ir perteikė savo turtingą patirtį kelioms menininkų kartoms, įtvirtindama naujus kūrinio suvokimo, eksponavimo ir vertinimo būdus.

Su Eglės Gandos Bogdanienės vardu siejama tekstilės išplėstame lauke samprata. Sekdama meno istorikės ir teoretikės Rosalind Krauss „Skulptūros išplėstame lauke“ schema, menininkė sukonstravo ir išsiuvinėjo tekstilės atsivėrimo modelį. Anksčiau vyravusias dekoratyvias ir utilitarias tendencijas pakeičia konceptualus žvilgsnis. Kūrinio idėja nustelbia pritaikomumo siekį, išlaisvina meninį gestą. Bogdanienė renkasi netradicines medžiagas, tarpdisciplininę raišką ir performatyvų kūrybos būdą. Lyg kurdama egzistencinę mandalą menininkė valandų valandas iš kavos tirščių beria ornamentus ant grindų it stebuklingą staltiesę. Ši instaliacija ir kiti autorės kūriniai ne tik atkabino tekstilę nuo daikto, bet ir nuo siūlo. Bogdanienė viena iš pirmųjų atliko šį minties judesį, išryškinantį tekstinę tekstilės dimensiją (textile / text; ornamentas / raštas).

Savo kūryba ir kuratoriniais projektais plėsdama tekstilės teritoriją Eglė Ganda atvėrė kelią ir kitiems – kolegoms, bendradarbiams, studentams. Kai pradėjus griūti politinėms ir informacinėms sienoms Lietuvos menas pagreitintai postmodernizavosi, nurarašydmas grynąsias formas (pirmiausia „mirė“ tapyba ir skulptūra, o nemirusi ir neprisikėlusi grafika paskui dar ilgai vadavosi iš pamėkliškos būties...) Bogdanienės vadovaujama tekstilės katedra palaikė eksperimentus ir į jokius rėmus netelpančius menininkus – čia dėstė nonkonformistas Linas Katinas ir vienas iš videomeno pradininkų Lietuvoje Gintaras Šeputis. Jau tada Eglė Ganda skatino tarpdisciplininį studentų mąstymą ir pati savo kūryboje nepaisė „moteriško amato“ standartų ir stereotipų. Tai menininkė, kuri savo žiniomis, patirtimi, talentu visada dalijasi su kitais. Jai menas – tai kūrybiškumo laboratorija ir bendravimo būdas, individualistinės visuomenės įtinklinimo, susiejimo, įtraukimo į bendrą darbą sfera. Jos nesavanaudišką atsidavimą kitiems liudija jau daugiau kaip dešimtį metų vykstantis bendradarbiavimas su psichikos negalią turinčiais vaikais, atveriantis jiems kitokį – spalvingesnį, jautresnį, nuoširdesnį, oresnį pasaulį.

Svarbu pažymėti, kad Eglės Gandos Bogdanienės inicijuoti ir jos kūrybiškai įgyvendinti pokyčiai vyko ne tik išorėje (kolektyviniai projektai, instaliacijų, videomeno, konceptualių objektų kūrimas), bet ir viduje. Keitėsi tekstilės darbų turinys. Būtent Bogdanienė suteikė tekstilei mitologinį ir egzistencinį impulsą, sukurdama tokias skulptūrines instaliacijas iš veltinio kaip „Saldžių sapnų, Judita“. Čia susijungia Senojo testamento istorija ir šiuolaikinės moters patirtis, asmeniškumas ir pilietiškumas. Ne mažiau svarbi menininkei ir tapatybės tema. Kartu su studentais ji sukūrė performansą „Trans-paradas“ apie kintančias vyriškumo ir moteriškumo normas, kūno konstravimą ir lytiškumo stereotipus. Ne mažiau įtaigus Bogdanienės kūrinys „Pasas“ – kurio atsiradimas iliustruoja tekstilės kaip amato (kurį menininkė taip pat puikiai įvaldžiusi) virsmą šiuolaikiniu menu, keliančiu aktualius klausimus. Šį kūrinį pagal menininkės pasą išsiuvinėjo Katmandu meistras. Taip užklausiamos ne tik meno ir amato, autorystės, tapatybės ribos, bet ir trinama riba tarp fikcijos ir dokumento.

Eglei Gandai svarbi istorija ir atmintis. Ji sukūrė darbų ciklą „Sudie, litai“, užfiksuojanti nacionalinės valiutos pakeitimą bendraeuropine. Čia išryškėja sociokultūriniai didžiosios politikos aspektai – kartu su lito išnykimu išnyksta ir vienintelė ant žemiausio nominalo – 1 lito – banknoto pavaizduota Žemaitė, tarsi nuspėdama moterų menininkių laipsnišką nykimą iš nacionalinio kanono. Tačiau Bogdanienės išsiuvinėtas ir naujus pavidalus įgaunantis Žemaitės portretas pratęsia šios rašytojos egzistavimą dabarties kultūroje. Simptomiška, kad jaunos poetės kreipėsi į Bogdanienę ir jos sukurtą „Žemaitės tašę“ pavertė alternatyviu prizu šiuolaikinei Lietuvos rašytojai.

Kas daro meną aktualų ir teikia vilties, kad jis išliks atmintyje? Išskirtiniai Eglės Gandos Bogdanienės kūriniai rezonuoja su savo laikmečio idėjomis, išplečia akiratį, suteikia peno mintims ir vaizduotei. Jie yra asmeniški ir politiški – praturtina kasdienybę ir leidžia dalintis sukaupta patirtimi. Kai visa Lietuva užsidarė izoliacijoje nuo covid-19 pandemijos, Eglė Ganda kasdien siuvo ir siuvinėjo kaukes – gydytojams ir pardavėjoms, vaikams ir seneliams, menininkams ir mokslininkams. Toks buvo pilietinis-meninis kūrėjos atsakas, jos kasdienis darbas nematomame kultūros fronte. O kad pastarieji 7 metai Eglei Gandai buvo itin kūrybiški ir produktyvūs, įrodo žemiau pateikti jos svarbiausių kūrinių ir nuveiktų darbų aprašymai. Net ir padalijus trims žmonėms tokia kūrybinė biografija būtų verta aukščiausio įvertinimo. (Tekstas: Laima Kreivytė)

https://www.eglegandatextile.com/lt/pradzia/