Tekstilės katedra – viena iš jaunesnių Vilniaus dailės akademijoje – savo istorijos nematuoja triženkliais skaičiais. Jos istorija susijusi su dailės mokyklų 1940 m. gegužės 15 d. reforma. Tuomet, dar iki sovietinės okupacijos, Kauno meno mokykla buvo perorganizuota į Kauno taikomosios dailės mokyklą (nuo 1941 m. – institutas). Joje atidaryta Audinių studija, karo metu ne kartą keitusi pavadinimą ir skirtinguose šaltiniuose vadinta įvairiai: rankdarbių, kilimų, dekoratyvinių audinių studija. Šiandien ne kiekvienas žino, kad pirmasis studijos vedėjas buvo žymus grafikas Viktoras Petravičius, skatinęs lietuvių tekstilininkus sudekoratyvintų figūrinių kompozicijų linkme. Vėliau, iki 1944 m., katedrai Kaune vadovavo vienintelis profesionalus tarpukario tekstilininkas Antanas Tamošaitis.

Po struktūrinių TSRS aukštojo mokslo pertvarkymų, 1946 m. buvo suformuotas Dailiosios tekstilės fakultetas (kiek vėliau pavadintas katedra) su dailiųjų audinių ir kilimų skyriais. 1944 m. jam kurį laiką vadovavo scenografas Mykolas Labuckas, tapytojas Antanas Žmuidzinavičius, o 1946-1949 m. vedėjo pareigas ėjo scenografas Liudas Truikys.
Sąjunginė Aukštojo mokslo ministerija priekabiai vertino Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto mokymo kryptį, ne kartą kėlė klausimą, ar tikslinga Lietuvai turėti dvi aukštąsias dailės mokyklas. Katedra stengėsi prisitaikyti prie naujų reikalavimų, kompozicijos užduotis susieti su gamybos poreikiais.

1951 m. liepos 14 d. Vilniaus ir Kauno dailės institutai buvo sujungti į vieną Lietuvos TSR valstybinį dailės institutą. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute iki 1951 m. buvo parengta tik 14 tekstilininkų: Zenonas Varnauskas (1947), Anelė Mironaitė (1949), Marija Guzevičiūtė, Juozas Balčikonis, Adolfina Narbutaitė (visi 1950), Marija Straigytė-Žuklienė (1951), Jadvyga Sičiūnaitė-Nikšienė (1951), Joana Kinderytė (1951) ir kt.

Nuo 1951 m. Tekstilės katedrai Vilniuje vadovavęs Juozas Balčikonis kartu su kolektyvu naujai pertvarkė mokymo programą, taikydamas ją prie tekstilės pramonės poreikių. Vis dėlto katedrai, kaip nepasiteisinusiai, buvo iškilusi egzistencijos grėsmė. Teko koreguoti mokymo planus, kartu plėsti ryšius su audimo įmonėmis, įrodyti profesionalių dailininkų reikalingumą jose. Lietuvoje šeštajame dešimtmetyje buvo steigiamos naujos ir plėtėsi anksčiau pastatytos tekstilės įmonės (1957 m. pradėjo veikti Lentvario kilimų fabrikas, iš kuklios artelės išaugo verpimo ir audimo kombinatas „Audėjas"). Naujai orientuota mokymo programa padėjo įrodyti šios specialybės būtinumą. Į meninį gyvenimą įsiliejo anuomet Tekstilės katedroje parengti specialistai: Marija Dūdienė (1952), Andrius Valius (1953), Vladas Daujotas (1954), Algimantas Stulgys (1954), Marija Švažienė (1955), Angelė Bilevičienė (1955), Genovaitė Žilinskaitė (1955), Angelė Dauknienė (1955), Ramutė Jasudytė (1958), Mina Levitan-Babenskienė (1959), Honorata Razmienė (1959) ir kt. Kaune atidarytas LTSR dailės instituto Kauno vakarinis tekstilės skyrius, tapęs dabartinės VDA Kauno dailės instituto Taikomosios tekstilės katedros materialine baze. 1961 m. katedroje įsteigta rūbų modeliavimo specialybė (savarankiška Rūbų modeliavimo katedra įkurta 1990 m.).

Septintojo ir aštuntojo dešimtmečių meninio gyvenimo ir tekstilės pokyčiai atsispindėjo studentų užduotyse. Jų darbai tapo įdomesni temų ir atlikimo požiūriu. Pradėta dėstyti aplikacija, batika, išplėstas gobeleno kursas. Atsivėrusios galimybės pritaikyti tekstilės kūrinius architektūrinėje erdvėje įgalino kurti diplominius darbus konkretiems visuomeniniams interjerams.

Jono Stankevičiaus gobelenu „Būsimieji statybininkai" (1973) ir Danutės Buivydaitės „Miesto žydėjimas" (1973) pasipuošė VISI Architektūros fakulteto dekanatas, Vido Kasperavičiaus batikos pano „Mūzos" (1975) – Dailės instituto Vilniuje posėdžių salė, Vytauto Jūrevičiaus gobelenas „Pulsas" (1977) buvo sukurtas Kauno akademinių klinikų Palangos kardiologijos centrui. Baigę studijas tekstilininkai galėjo dirbti tekstilės pramonėje, „Dailės" kombinatuose, taip pat kurti unikalius kūrinius parodoms. Septintajame–devintajame dešimtmetyje į Lietuvos meninį gyvenimą įsiliejo didelis būrys vėliau pagarsėjusių tekstilininkų: Danutė Kvietkevičiūtė (1966), Zinaida Kalpokovaitė-Vogėlienė (1966), Regina Sipavičiūtė (1967), Medardas Šimelis (1968), Giedrė Puodžiukaitytė (1968), Zita Alinskaitė-Mickonienė (1969), Jūratė Urbienė (1969), Salvinija Giedrimienė (1971), Kęstutis Balčikonis (1975), V. Jūrevičius (1977), Eglė Paulina Pukytė, Eglė Ganda Bogdanienė, Jurga Šarapova (1990) ir kt.

Nepriklausomybės atkūrimas menininkams suteikė didesnes saviraiškos galimybes. Suaktyvėjo kultūrinis gyvenimas, atsivėrusios sienos leido parodyti savo kūrybą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Nustota reglamentuoti meno raidą, sparčiai sklido naujo meno, nutrinančio žanrines ir rūšines ribas, idėjos. Tekstilės katedros programa tobulinta atsižvelgus į pokyčius meniniame gyvenime, norą parodose matyti daugiau ir įvairesnių kūrinių. Katedroje toliau propaguotos tautinės tradicijos, tačiau pradėti diegti ir Lietuvoje iki tol neišplitę atlikimo būdai (vėlimas, ikatas). Stažuočių Skandinavijos šalyse metu studentai įgijo galimybę išmokti austi kompiuteriu valdomomis staklėmis, o Tolimųjų Rytų šalyse – susipažinti su egzotiškų kraštų audimo ir marginimo būdais. Jaunieji tekstilininkai pradėjo dažniau dalyvauti respublikinėse, net ir užsienio parodose. Laisvo meno idėjos atsispindėjo jų kūryboje.

Naujovių tekstilės mokymo programoje atsirado nuo 2002 m. katedrai pradėjus vadovauti E. G. Bogdanienei: studentai supažindinami su šiuolaikinio meno ir dizaino kūrimo galimybėmis, naudojant tradicines vėlimo, kamšymo adatomis technikas, naujoviškas – kompiuterines - žakardines stakles (bendradarbiaujant su AB „Audėjas"), pusiau rankų darbo kilimų kūrimu, mazgo formavimui naudojant taftingo aparatus (bendradarbiaujant su AB „Kilimai"). 2006 metais pradėtas dėstyti mezgimas profesionaliomis mezgimo mašinomis (dėst. S. Inčirauskaitė-Kriaunevičienė). Bendradarbiaujant su AB „Kilimai", organizuoti tarptautiniai kilimų kūrimo simpoziumai, su IĮ „Fetras" – veltinio simpoziumai, net, bendradarbiaujant su medikais, imtąsi Vilniaus dailės akademijoje naujos iniciatyvos – rengti Menoterapijos simpoziumus. 

Siekdamas populiarinti tekstilės meną, katedros kolektyvas organizuoja studentų darbų parodas įvairiuose Lietuvos miestuose (Alytuje, Jurbarke, Kaune, Mažeikiuose, Panevėžyje, Ukmergėje, Vilniuje, kasmet – Panemunės pilyje ir Nidos menininkų kolonijoje), taip pat rengia Lietuvos tekstilės meno parodas užsienyje, kur eksponuojami ir gabiausių studentų darbai (Dominikos Respublikoje, Lenkijoje, Turkijoje). Įsimintinas renginys – Tekstilės dienos – buvo suorganizuotas 2000 m. Vilniuje: viena po kitos studentų ir tekstilininkų profesionalų parodos, atidarytos įvairiose sostinės galerijose, buvo skirtos VDA Tekstilės katedros 60-mečiui.

Į meninį gyvenimą įsiliejo tekstilės studijas baigę dailininkai: Katrė Karina Matiukienė, Rūta Būtėnaitė, Eglė Babilaitė-Sitas, Ieva Šlekytė-Gasiūnienė, dar studijų metais (1998) susibūrusi „Baltų kandžių" grupė (Austė Jurgelionytė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė, Julija Vosyliūtė), Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, Jolanta Tubutytė, Džina Jasiūnienė, Eglė Vengalytė, Jovita Sakalauskaitė, grupė TRY3 (grupės nariai – šiuo metu magistrantūrą studijuojantys Aleksas Gailieša, Audrius Lašas ir dėstytojas Vladas Daškevičius – 2008 m. laimėjo konkursą ir NATO konferencijos metu Vilniuje eksponavo itin palankių atsiliepimų ir didelio dėmesio sulaukusį savo didžiaformatį erdvinį kūrinį „NATO MMVIII") ir kt.

Parengė: Lijana Natalevičienė, Elena Černiauskaitė
Archyvo nuotraukas surinko Regina Sipavičiūtė