• Naujienlaiškis
  • Tapybos programos studentų piešinių paroda

    VDA KAUNO FAKULTETO GRAFIKOS IR TAPYBOS STUDENTŲ PIEŠINIŲ PARODA

     

    Šiandieną skaitmeninės technologijos tapo tokios prieinamos, kad iliuzija, jog kiekvienas gali būti menininku, yra kone neįveikiama. Šią iliuziją palaiko ir bendra meninės veiklos identitetinė krizė – menines ideologijas galima keisti it šiltas kojines, o pamatiniu meniškumo požymiu tapo pačio menininko valia ir/arba meninę pastangą supančio konteksto susitarimas. Trumpai tariant, menas yra tai, ką pats autorius ar meno ekspertas vadina menu, ir jokių išankstinių, iš meno autonomijos išaugančių kriterijų ieškoti nebereikia. Menininku skelbtis gali kone kiekvienas, jaučiantis poreikį ar tiesiog turintis šiokią tokią technologinių priemonių valdymo patirtį. Kaip sakoma: svarbiausia idėja, geras sumanymas, o ne technologiniai įgūdžiai, tiesa? Be to, daug pastangų reikalaujančius klasikinės dailės įgūdžius galima pakeisti momentiniais standartizuotais skaitmeniniais efektais, kurių yra tiek daug, kad nesunku juos palaikyti individualiais gebėjimais.

    Tokie kritiniai pamąstymai nėra nukreipti pries plačiai suprantamus naujųjų medijų menus – jiems reikia pritarimo ir palaikymo, juolab, kad lietuviškame kontekste  jie nėra tokie įsitvirtinę ir savaime suprantami, kaip kad gali atrodyti iš kai kurių meno kritikų rašinių. Skaitmeninių technologijų teikiamų galimybių prieinamumas ir standartizacija nėra argumentas atsisakyti jas naudoti meno baruose, ir banaliu menotyriniu štampu tapusi unikalaus gesto ir mechaninio atkartojimo priešprieša toli gražu ne visada liūdija pastarojo nenaudai.

    Kita vertus, ne mažesnio, o gal net didesnio palaikymo nusipelno klasikinėmis manualinėmis technologijomis paremti menai, ypač šiandieną, kai avangardines meno funkcijas iš jų paveržė performatyvi arba skaitmeninėmis technologijomis paremta meninė pastanga. Akivaizdu, kad prieš kelis dešimtmečius atvertos sienos – greta pačių įvairiausių efektų – sukėlė dar vieną: gan žymiai prislopino akademinio piešimo kaip pamatinės dailininko kompetencijos vertę. Ši kompetencija reikalavo daug ir ilgalaikių pastangų, todėl visada buvo siejama su menininkų elitu. Šiandieną niekas nepasikeitė – geras piešimas yra išrinktųjų reikalas, nors tokių piešėjų yra vis mažiau. Kalbant apie atvertas sienas, būtent nenutraukta klasikinio piešimo mokymo tradicija, menanti Kauno meno mokyklos laikus, taip pat kitų klasikinių manualinių technologijų įvaldymo tąsa yra reikšmingas mūsų meninės tapatybės ramstis, ir bent kol kas to pakeisti negali net augantis “postmodernių menų” svoris.

    Nuomonių yra įvairių, bet nemanau, kad klasikinio modernizmo tąsą ir performatyviųosius/naujųjų medijų menus verta priešpriešinti vertybiniu požiūriu: ankštame Lietuvos dailės ir vizualiųjų menų kiemelyje griežtas vienos strateginės krypties palaikymas galėtų turėti pragaištingų ilgalaikių pasekmių. Būtent galimybė rinktis yra svarbiausias šiuolaikinio menininko pozicijas apibūdinantis veiksnys. Kai kurie mūsų meno žinovai, kritikuodami tradicines dailės kryptis kaip atgyvenusio klasikinio modernizmo apraškas, nepastebi, kad remiasi būtent modernistiniu inovacijos kultu ir jo įteisinta hierarchine sena – nauja antinomija.

    O ką galima pasakyti apie pačią parodą? Tai rinktiniai studentų piešiniai, bet žodis “studentų” neturėtų būti sietinas su nepilnai įvaldytu profesionalizmu, atvirkščiai, šis žodis nužymi jaunatvišką kūrybiškumo ir eksperimentavimo polinkį, išliekant, žinoma, griežtų technologinių reikalavimų lauke. Ar ši paroda yra akademinio piešinio galimybių apžvalga? Ne. Tikroji parodos paskirtis – vizualizuoti sunkiai nusakomą griežtų reikalavimų ir jiems subordinuoto (bei juos subordinuojančio) kūrybiškumo derinį. Be jokios abejonės, pieštukas ir popieriaus lapas yra tokios pat technologinės priemonės kaip ir foto ar vaizdo kamera, nors ir priklausančios ne tai pačiai kartai. Įvaldyti jas yra neabejotinas iššūkis, tačiau dar didesnis iššūkis šias technologijas paversti individualius tikslus realizuojančiomis priemonėmis.

    Taip, momentinio fiksavimo technologijos užėmė kone visas realizmo teritorijas, taip, pieštuką laikančiai rankai labai sunku konkuruoti su mechaninės akies galimybėmis – bet gal būt šimtmečiais šlifuotus gestus atkartojanti ranka geba pasakyti tai, ko neįmanoma pasakyti jokiu kitu būdu?

    Jaučiančius malonumą vartyti senų, kiek pageltusių, taip pat naujų piešinių kolekcijas, pieštuku ar kreidele atliktuose eskizuose gebančius justi šimtmečių tradicijos kreipinį, nemanančius, kad aktualinama klasikos  atmintis yra meno ateities priešas, tikinčius, kad regimos tikrovės atkartojimas klasikinėmis priemonėmis savaime netapatus avangardizmo stokai – visus Jus kviečiame pasidžiaugti kolekciniais Grafikos katedros ir Tapybos studijos studentų piešiniais (Kauno fakultetas, VDA).

     

     

    Stasys Mostauskis