• Naujienlaiškis
  • Marijos Marcelionytės-Paliukės pasikalbėjimas su savimi apžvelgiant XII Baltijos šalių grafikos meno bienalę

    Kaliningrado valstybinė meno galerija, Rusija

    2015 08 27–2015 09 27

    Bienalės formatas kuria komforto būseną, t.y. gali kalbėti ne apie tai, kas buvo tas keturias parodos savaites, kai tavo žodžiai gaėjo būti patikrinti, kol kūriniai kabojo galerijoje, o  apie beveik dvejus metus. Ir dabar viską galima tikrinti, tik šiek tiek kitaip, nes bienalės organizatoriai kaskart išleidžiai labai išsamų dvikalbį parodos-konkurso katalogą su dalyvaujančių šalių kuratorių koncepcijomis, menininkų CV, kontaktais. Parodoje labiau žiūri nei skaitai, o po jos – viskas atvirkščiai. O čia dar Rusija. Vizos, kvietimai, kūrinių įvežimas, o paskui dar sudėtingiau – jų parsivežimas, sienos kirtimas! Kiekvieną kartą tai atskiras projektas, kuris man asmeniškai tuo metu tampa įdomesnis nei pati paroda. Nes ką besuplanuotum, įvyks atvirkščiai, o minimum – kitaip. Būtent ten ne teoriškai, o labai praktiškai supranti, kad sureikšminimas vieno ar kito dalyko niekur neveda. Geriausiai visiškai pasikliauti atsitiktinumais ir, kaip vyksta, vadinasi, taip ir turi būti. Šis paprastas būvis-teiginys  beveik kasdienis mano draugas, tad tas kelias dienas kultūros reikalais RU jaučiuosi visai gerai. Ir dar gelbėja tai, kad tarp kultūrininkų politiniai klausimai Kaliningrade yra tabu. Tik turguje kiekvienas prekeivis, sužinojęs, kad esi iš Lietuvos, būtinai klausimo forma išsako teiginį: „Juk tiesa, kad jums su mumis buvo žymiai geriau“!? Todėl tų įspūdingų kvapų ir spalvų pasaulį apeinu paskutinę vizos galiojimo dieną, nes ten jau neįstengiu tylėti.

    Turgus I, Kaliningradas

    Turgus I, Kaliningradas

    Turgus II, Kaliningradas

    Dabar, peržiūrėdama 2015 bienalės nuotraukas, jau girdžiu Kaliningrado valstybinės meno galerijos direktorės balsą telefone: „Mes labai laukiam Lietuvos kolekcijos, be LT negali vykti Baltijos šalių grafikos bienalė“! Ir tai bus 2017-ųjų balandis. Stabtelėjau. Pagalvojau, gal ateis atsakymas, kai parašysiu apie tai, kas jau buvo 2015-aisiais.

    Bienalės atidarymo iškilmės

    Video ištrauka iš atidarymo

    Ištrauka iš katalogo: Šias metais Baltijos šalių grafikos bienalė mini 25-uosius gyvavimo metus. Bienalė, kurią Kaliningrado meno galerija pradėjo rengti 1990 m., buvo pirmasis tarptautinis projektas, skirtas tik grafikos menui postsovietinėje erdvėje. Bėgant laikui ji tapo vienu svarbiausiu kultūriniu projektu ne tik regione, bet ir visoje šalyje. (vert. aut.) Kaip teigia organizatoriai, dabar bienalė yra tapusi Kaliningrado apskrities vizitine kortele bei svarbiu įvykiu tarptautinėje meno arenoje. Akcentuojama, kad bienalė vienija Rusijos ir Europos grafikos meną bei suteikia galimybę sekti pasaulines šiuolaikinio meno tendencijas. Nuoširdžiai sakau, kad šiais teiginiais labai abejoju. Užsidarius nuo pasaulio kyla tokios mintys.

    Galerijos paradinis įėjimas. Simboliškas vaizdelis

    Nuo 2011 m. bienalės-konkurso organizacinis komitetas pristatė naują parodos formatą. Dabar originaliosios (organizatorių teiginys) ir lakštinės grafikos parodos vyksta pakaitomis. (Šiemet, pasirodo, buvo lakštinės grafikos eilė. Dėl tam tikrų aplinkybių atsisakius dalyvauti kviestiniams LT kolekcijos kuratoriams, šią informaciją sužinojau post faktum. Ir gerai!). Anot bienalės šeimininkų <…> ši, nauja, koncepcija leidžia plačiau pažvelgti į vyraujančias madas grafikos mene ir pristatyti žiūrovams aktualiausias tendencijas pilnu diapazonu.

    Bienalėje pristatomos pastarųjų dviejų metų kuratorinės grafikos meno kolekcijos iš Danijos (6 autoriai), Estijos (8), Latvijos (5), Lietuvos (9), Lenkijos (6), Rusijos: Maskva (8), Sankt Peterburgas (9), Kaliningradas (4), Suomijos (9), Vokietijos (8) ir Švedijos (7).

    Visas kuratoriaus darbo smagumas nesibaigia tik autorių radimu, metrikomis, CV ir t.t. Tenka rašyti, o šį kartą lietuviškasis tekstas taip ir liko mano archyvuose. Pagalvojau, pats metas jam pasivaikščioti ir pasižiūrėti, ar įsivaizdavimai virto kūnu.

    Lietuvos kolekcija, salė I, M. Dūda, M. Marcelionytė-Paliukė, R. Kepežinskas

    Lietuvos kolekcija II sale. P. Saulėnas, J. Mikulskytė, E.Grudzinskaitė, D. Paliukas

    „Gavus pakvietimą kuruoti Lietuvos grafikų ekspoziciją tarptautinėje Kaliningrado grafikos bienalėje apėmė dvejopas jausmas. Viena vertus, meno skirstymas į sritis, grubiai kalbant – į technologijas, mano nuomone, yra neveiksmingas. Kita vertus, nechrestomatinėmis grafikos technologijomis, būdais ir principais sukurti kūriniai konkrečiame sritiniame kontekste įgauna netikėtų, kitokių aspektų ir tuo pačiu plečia pačios srities ribas, įneša gerojo pliuralizmo, formuoja (siūlo) naujus tyrinėjimų, sklaidos ir veikimo laukus. Vyksta abipusiai mainai, kurie ir yra kažko kito atsiradimas. Dar vienas aspektas – kad „ne grafika“ grafikos parodoje (kolekcijoje) analizuojama per grafikos prizmę. Mano galva, viskas yra grafika arba viskas yra tapyba, fotografija ir t.t. Viską galima išvynioti pasitelkus technologines patirtis ir konceptualius sprendimus.

    Trumpai pristatysiu lietuvišką kolekciją. Paaiškinsiu, kaip radosi tai, ką matote. Iš esmės tai miniatiūrinė grafikos prigimties analizė, aukščiau išvardytų aspektų įrodymas. Rinkinyje konceptualizuojami technologiniai grafikos procesai, raiškos elementai, keičiama atspaudo prigimtis/paskirtis. Ir tuo pačiu – viskas labai paprasta. Menininkai tiesiog kuria.

    Rimvydas Kepežinskas už savo, kaip grafiko, kūrybą yra gavęs aukščiausią valstybinį apdovanojimą. Dabar jis tapo. Bet į jo kūrinius kitaip nei per grafikos prizmę man žiūrėti nepavyksta. Pagrindinis kompozicinis elementas yra linija – šratinuku ar teptuku, pamerktu į aliejinius dažus, bet linija. Grafiko „profesija“ išryškėja visur, ką jis bedarytų. Jei norėtų –reikėtų, savo tapybą transformuotų į estampą. Bet nereikia.

    Petras Saulėnas – profesionalus fotografas. Jo tiesioginiai cianotipijos atspaudai – tobulos grafinės estetikos pavyzdžiai. Ir, kas įdomu, apie juos galima kalbėti kaip apie atspaudus (grafiką) iš technologinės pusės. Fotografinė plokštelė, kaip cinko ar bet kokia kita plokštė, perkelia atvaizdą ant popieriaus spaudos būdu. Atsiradus fotopolimerui, grafikos sritis perėmė visus fotografijos meno aspektus ir tuo pačiu, turtindama save, praplėtė ir fotografiją.

    Vytenis Tolutis renka, nuiminėja realybės atspaudus. Jis nekeičia mastelių, neperdarinėja, tiesiog ima. Aplinka yra jo, kaip grafiko, plokštė. Ir tik nuo paties žiūrovo pozicijos priklauso, ar šie atspaudai reflektuojami kaip simboliai ar kaip dokumentai.

    Matas Dūda, kurdamas savus estampus, tuo pačiu „kolekcionuoja“ ir grafiko dirbtuvės paviršius giliaspaudės principais – t. y. įtrina dažą, išvalo, drėkina popierių, perleidžia per ofortines stakles, atspaudą klijuoja prie lentos, džiovina. Be tų „paaiškinamųjų“ cecho atspaudų asmeniniai požiūrio taškai šiuo atveju taptų neįdomūs ir perdėm sentimentalūs. Marija Marcelionytė-Paliukė taip pat nekuria vaizdo plokštelėje, kaip kad įprasta grafikos lauke. Ji ima jau padarytus ir pagal paskirtį naudotus daiktus ir, „perleidusi“ juos per grafiko įrankius, kuria jai pačiai gražų paveikslą, kuriam galioja visi „teisingo“ atspaudo principai, o pavadinimą sukuria prieš tai buvęs daiktų turinys.

    Jurgis Bernatonis instaliuoja, uždaro į katakombas savo eskizus, graviūrų bandymus būsimiems originalams, grafikos atspaudams, taip juos sureikšmindamas ir suteikdamas jiems kūrinio statusą iš anksto. Tuo pačiu šios instaliacijos – tai dailininko knyga, kur atvartas, viršelis ir turinys keičiasi užimamomis pozicijomis ir tuo pačiu niekaip kitaip būti negali.

    Jolantos Mikulskytės instaliacijoje grynuosius estampus pratęsia aplinkos atspindžiai veidrodyje, kurie šiuo atveju veikia kaip grafikos atspaudai, kur kairė tampa dešine ir atvirkščiai. Kūrinys kinta priklausomai nuo aplinkos, jis niekada nebūna baigtinis.

    Tuo tarpu Elenos Grudzinskaitės sausa adata sukurti „paveikslai“ atspindi tik patys save, bet tuo pačiu kuria visatą. Žiūrovas, atsimušęs į baigtinumą, ima kurti ir atrasti save iš naujo.

    Dovilio Paliuko laiškai, rašyti spausdinimo mašinėle „turi“ savyje visus grafikos meno kūrimo elementus. Raidė – kaip plokštelė, forma, kuri, kuriant mintį, įspaudžiama popieriuje ir tampa atspaudu. Čia dar atsiranda kalbos aspektas (laiškai rašomi kirilica), kuris tobuliausiai atsiskleidžiai slavų kultūrinėje aplinkoje (*Graždanka – kirilicos atmaina - rusiški rašmenys, kuriais spaudos draudimo laikais caro valdžia norėjo pakeisti lietuvių lotyniškus rašmenis). Pasiklydimas vertime įgauna dar kitus aspektus.

    Tai mano, kaip kuratorės, trumpas lietuvių ekspozicijos žiūrėjimo siūlymas. Kiekvienas autorius šalia savo kūrinio pristato savo asmeninės kolekcijos anotaciją, kuri, tikiu, praplės požiūrių taškus ir leis rastis tam kažkam kitam, dėl kurio visa tai ir daroma.“

                                                                                                                                                  [XII Baltijos šalių grafikos meno bienalės katalogas 57–59 psl.]

    Dabar dar šiek tiek faktų. Kaip žinia, tai paroda-konkursas, tad kiekviena dalyvaujanti šalis deleguoja menotyrininką arba žinomą menininką bendrai bienalės vertintojų komisijai. Kas jais buvo šiemet, matyti iš man įteikto diplomo nominacijoje Geriausias kuratorinis projektas. Smagu, nėra ko kuklintis! O dar kai žinai, kad visi darbai truko porą mėnesių, priimi tai kaip visai pelnytą įvertinimą. Skyriau šią nominaciją visiems manimi, kaip kuratore, pasitikėjusiems LT kūrėjams.

    Diplomas.Geriausias kuratorinis projektas

    Video ištrauka iš atidarymo 

    Kiekvieno kuratoriaus koncepcijos čia neapžvelgsiu, o ir nelabai yra prasmės, tad šiek tiek bendrų parodos vaizdų. Grad prix laimėjo vokietis Alexander Frohberg ir jo kūrinys Malda II 8_padalinta, 2015, ofsetinė spauda, asfalto sp. dažai. I vieta atiteko Martai Lech už linoraižinius, 2012 (Lenkija); II vietos laimėtojas mūsų draugas Peeter Aik (Estija), linoraižinys Veneros gimimas, 2012; III – Outi E. Koivisto iš Suomijos už kūrinius atliktus frotažo tech., pieštuku, tušu, 2015.

    Vokietijos ekspozicija

    Lenkijos ekspozicija

    Senkant monologui vėl prisiminiau būsimąjį skambutį. Žinau, kad viskas turi savo vertę, tikrai ne šiaip sau. Ten susipažinau su menininku Mikkel Niemann iš Danijos, kurį šių metų kovo pabaigoje visai savaitei prisikalbinau į VDA Grafikos katedrą paeksperimentuoti drauge su studentais. Sakė priims ir mane J. Sutikau puikiąją Inga Heamagi, menininkę, kuratorę, Estijos grafikos asociacijos pirmininkę. Įstrigo pokalbiai su meno istorike iš Maskvos Elena Rymshina, kuriuos vis karts nuo karto pratęsiam internete. Tiesą sakant, dauguma kolekcijų kuratorių yra labai įdomios asmenybės, patyrę kuratoriai, menininkai, kuriems ši bienalė tapusi etatiniu užsiėmimu kas dveji metai, nes viskas čia iš idėjos, dėl kažko, ką gaila „užmesti“.

    Su Inga Heamagi

    Bet jei atvirai, manau, kad daugelis iš jų šiemet Kaliningrade buvo paskutinį kartą, bent jau grafikos bienalės kontekste. Lyg atėjo riba, kai nebėra ko pasimokyti, kai pajunti, kad daugiau formalu iš visiškos inercijos nei tikrai aktualu ir kad jei neįvyks šiemet – tai kažkas atsitiks „baisaus“. Nėra tokio jausmo, bent jau man. Tad atsiprašau už tokį ilgą viešą pasiaiškinimą su savimi ir išankstinį rengimąsi telefoniniam pokalbiui. Ir štai dabar, paskutinę akimirką, pagalvojau, kad jei kažkas perskaitęs-pasižiūrėjęs sugalvotų pasimatuoti kuratoriaus pareigas – vadinasi, visa tai daugiau nei monologas!

    E.Grudzinskaitės (LT) ekspozicija

    V.Tolučio ir M.Dūdos ekspozicija (LT)

    R.Kepezinsko ir J. Bernatonio ekspozicija (LT)

    Latvijos kolekcijos detalė

    Estijos parodos dalis rytu bloko fone

    Suomiu grafikos kolekcija

    Danijos kolekcija

    Estijos ekspozicija

    Sankt Peterburgo ekspozicija

    Maskvos ekspozicija