• Naujienlaiškis
  • IŠLIK TIKRAS

    Joga kilo iš verbalios tradicijos, per kurią mokymas buvo perduodamas tiesiai iš mokytojo mokiniui. Indijos išminčius Patanjali buvo vienas pirmųjų, kuris 2000 metų patirtį apie jogos filosofiją surašė į 195 formuluočių rinkinį „Yoga Sutra“. Tai filosofinis vadovas mokantis kaip įgyti meistriškumą kontroliuoti savo mintis ir emocijas ir patarimai dvasinio augimo klausimais, „Yoga Sutra“ yra karkasas pagal kurį praktikuojama visos jogos formos šiandieną. Tiesioginiu vertimu 'yoga' reiškia 'gija', taip pat verčiama kaip 'aforizmas' – trumpa, glaustai išreikšta tiesa. 'Sutra' šiuo atveju apibūdina aukščiausio suvokimo koncentraciją į trumpiausią galimą apibūdinimą. Joga – tai tankus audinys, suaustas iš universalių patirčių gijų.

    IŠLIK TIKRAS - tai gražus palinkėjimas dedikuotas kultūrai, kupinai netikrumo ir priverstų vaizdų. Tai palinkėjimas, masiškai spausdinamas ant drabužio, cirkuliuojantis prekyboje, nuolatos perspausdinamas, po truputį tampantis absoliučia mantra. Joga - metodas sugrįžti į vidinį užtikrintumą, žmogui, gyvenančiam masinės produkcijos, technologijos ir virtualumo laikais. Joga yra būdas sugrįžti į materialią tikrovę. Adam Curtis filme 'Hypernormalization' pasakoja apie šiuolaikinį medijų suformuotą pasaulį, kurį valdo neaiškūs, inertiški jėgos šaltiniai, kur vienintelis būdas individui vėl atgauti galią, tai nustoti bandyti suvokti pasaulį, kuriame nebeliko nieko aiškaus ir užtikrinto. Čia verta paminėti Jane Fonda, vietoj politikos pasirinkusią sportą, kaip naujovišką revoliuciją. Tačiau sportas savaime yra nepilnavertis pakaitalas užpildyti tokią iš dalies abstrakčią, iš dalies dvasinę, įsivaizduojamą terpę. Todėl joga, kuri savo esme yra netgi priešinga tradiciniam sporto suvokimui. Tokios sporto šakos kaip aerobika, šokiai, lengvoji ir sunkioji atletika yra skirtos konkuravimui tarp sportininkų įvairiose žaidynės. Tam kad individas išliktų konkurencingas savo sporto šakoje, jis nuolatos turi tobulinti savo kūną ir raumenis. Joga anaiptol, su savimi neša visai priešingas reikšmes. Laikais, kai atrodo visi gyvenimo aspektai susitelkia ties konkurencija ir nuolatiniu varžymusi darbo, politiniuose diskusijose t.t. , individai trokšta tokios terpės, kurioje veiksmai netektų savo galios prasmės ir tiesiog būtų atliekami ne dėl išorinio, konkurencinio fasado, bet būtent dėl vidinio dvasingumo troškimo. Čia reiktų apibrėžti kas yra joga šiandieną, iš kur ji kilusi ir koks yra jos esminis atsiradimo bruožas. Joga yra reiškinys kilęs senovės Indijoje, praktikuojama induizmo, budizmo religijose. Ji turi keletą etapų, kuriuos turi pilnai pereiti kiekvienas medituojantysis. Būtent sportinė joga yra pirminė pakopa, pirmasis veiksmas kurį atlieka medituojantysis. Tai kūno ir minčių paruošimas meditacijai. Iš esmės, formos/pozos atliekamos medituojančiojo turi labai aiškią struktūrą ir eiliškumą ir nesikeičia jau kelis tūkstančius metų. Taip pat jogos, kaip fizinio veiksmo tikslas nėra sustiprinti materialų kūną, bet greičiau ištempti jį , pratęsti erdvėje, paruošti ramybės būsenai. Toks principas primena šiuolaikinės technologijos ir virtualaus pasaulio bruožus, kur šie reiškiniai siekia ir apima vis didesnius, nematomo ir matomo pasaulio plotus.

    Taigi sportinė joga yra veiksmas atleidžiantis žmogų nuo šiuolaikinio pasaulio sukonstruotų galios žaidimų. Tai taip pat yra terpė šiuolaikinio žmogaus dvasiškumui išpildyti ir palaikyti. Laikais kai suformuotos struktūros - edukacinės ir socialinės institucijos - yra netekusios visuomenės pasitikėjimo. Natūraliai visuomenėje iškyla noras individualiai formuoti vertybes ir jas išpažinti, vietoj sekimo jau suformuotomis (čia svarbu paminėti medijas ir marketingą, kurios savo produkcija yra nusitaikiusios formuoti savo vartotojo vertybes, paslapčia, prisiimdamos „altruistišką“ poziciją.). Būtent toks neužtikrintumas realybe ir pasimetimas tarp to kas tikra ir to kas susimuliuota, leidžia atsigręžti į savo kūną kaip prieglobstį visame chaotiškume ir neužtikrintume. Ir taip atliekamos kūno pozicijos nebėra tik terpė meditacijai, bet veiksmai savaime tampa meditacijos forma, susitelkimas į veiksmą prieš susitelkimą į mintį.

    Antras esminis tyrimo objektas yra drabužis. Kontekste vaizdų, kuriuose funkcionuoja šiuolaikinis vakarų kultūros žmogus man įdomu kaip kinta toks reiškinys kaip žmogaus įvaizdis ir identitetas perduodamas per paviršių. Vilhelmas Fliuseris knygoje Toward a Philosophy of Photography, kalbėdamas apie atvaizdus, mini, kad iš esmės jie turėtų atlikti žemėlapio funkciją. Ir iš tiesų, istorinėje perspektyvoje ir lyginant dabartinę vakarų ir rytų kultūras, pastarojoje drabužis funkcionuoja kaip identiteto ir etnografinės grupės reprezentacija. Per drabužį genčių/etninių grupių/ šalių individai komunikuoja ir atpažįsta viena kitą, raštų, formų ir spalvų simbolikos pagalba, iš dalies vadovaudamiesi tuo kaip žemėlapiu. O štai vakarų kultūroje, Vilem Flusser'is kalbėdamas apie vaizdus rašo, kad šie praranda savo informatyviąją funkciją ir pavirsta į ekranus: „Vietoj to, kad reprezentuotų pasaulį, jie greičiau jį temdo, tol kol žmonių gyvenimai tampa funkcijomis vaizdų, kuriuos jie patys sukuria“. Tokiu principu drabužis įgauna savotiško kamufliažo funkciją, taip tapdamas ekranu. Dažnas kasdienio drabužio vaizdas medijuoja ir švenčia gryną funkcionalumą. Kalbėdamas apie išvaizdas (the 'look') Jean'as Baudrillard'as įvardija tai kaip minimalų, neapibrėžtą vaizdą (low-definition image), kaip video vaizdą ar lytėjimo vaizdą (tactile image, pagal McLuhan), kuris nesužadina nei dėmesio, nei susižavėjimo, kaip mada, bet greičiau yra specialus efektas be jokios specifinės funkcijos. Išvaizda nebesivadovauja individualumo logika ir nežaidžia išskirtinumo žaidimų; greičiau bando būti išskirtinė, be tikėjimo savo pačios apgaule.  Yra neišskirtinė. Virstanti neišskirtine, bet tuo pačiu ypatinga - savo pačios visuomenės ir technologijų produktas. Esminis ir labiausiai mane žavintis momentas mūsų vakarietiškoje, marketingo ir technologijų performuotoje kultūroje, yra tai kad joje komunikacija vyksta per konkrečius ir paslėptus brand'us, kur kiekvienas jų medijuoja naujas vertybes ('Just do it'), išpažįstančias naujas, vakarietiškas ideologijas. Vertybes kuriamas nebe audinio paviršiuje, bet virtualioje erdvėje, kuri lyg savotiška 'Kurta' (Indijos žemyno tautoms būdingas drabužis) yra peraudžiama besikuriant naujoms reikšmėms ir vėl tampančia materialiu paviršiumi mūsų kūnams. Per artefaktų paviršius mūsų kūnai susilydo į švytinčių spalvų gradientus, tampa visuomenės ir technologijos sugeneruotais produktais. Mano palinkėjimas jums - išlikit tikrais.

    „Išlik tikru“, monotipija, perlo pudra, šilkografija, keramika, H&M drabužis, Vilnius, 2017m.

    Miglė Kriaučiūnaitė