• Naujienlaiškis
  • Parodos vieta: Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus, Rotušės a. 28.

    Paroda veikia iki gruodžio 10 d.


    VAIZDUOTĖS PUSIAUDIENIS

    arba ką verta lankyti pamiškėse ir portretuose

              Kiekvieno žmogaus vaizduotėje, prie ne itin dažnai lankomų takų, slypi tik jai būdingos vietų vietos. Vietos, gimusios iš konkrečių vaikystės aplinkų, iš jų gyvastį palaikančių atminties šmėklų. Būtent tokias vietas pasitelkusi vaizduotė suka pina savotiškas gūžtas, darančias mus tokiais, kokie esame nepaisant visų permainų. Jaukias slėptuves, kur visada esame laukiami. Šie tapybos darbai – bandymas jas nupasakoti, romus žvilgsnis atgal, o gal gilyn, pripildytas suvokimo, kad tos, rodos, neišvaizdžios vietos yra kone geriausias dalykas, kurį nešiojuosi su savimi. Kitaip tariant, šie paveikslai yra kvietimas susipažinti su keliomis mano vaizduotės vietomis, pamiškėmis ir pamiškių pievomis, iš kur esu kilęs, ir kur vis dar esu, nesvarbu, kad gyvenu kiek tolėliau. Kvietimas trumpai šnektelėti su ten sutinkamais vietiniais gyventojais. Turiu pripažinti, kažkada tos įsivaizduojamos vietos buvo pririštos prie labai konkrečių teritorijų, bet kuo toliau, tuo labiau į tas vietas smelkėsi įvairiausi motyvai iš matytų paveikslų,  knygų iliutracijų, peržiūrėtų kino juostų. Šiandieną nežinau, kas yra mano, o kas ne mano, tiksliau, šiandieną visa tai yra būtent mano. Portretinės citatos, nužiūrėtos manieros, įstrigę spalviniai deriniai – visa tai kažin kokiu būdu suleido šaknis į mano vaizduotę, užklojo jos pievas, tapo nepašalinama dalimi, keistokais vidinių peizažų gyventojais.

              Tokiais, slapto saldiklio pagardintais žodžiais į tave, gerbiamas žiūrove, kreipiasi manyje gyvenantis tapytojas. Bėda, kad kitą kambarį užėmęs teoretikas, nors demonstratyviai ir ploja savo kolegai, bet visa povyza rodo, jog viešai deklaruojama saviraiškos ideologija turi antrą dugną. Ir kad tas dugnas tapybą paverčia labiau tapytoretiko, nei tapytojo veiklos lauku. Ak, bet kam tai rūpi? Neleiskime, kad tiesa sugadintų gražų pasakojimą.


              Stasys Mostauskis - menotyros mokslų daktaras, docentas, vyresnysis mokslo darbuotojas. Dirba VDA Kauno fakultete ir Lietuvos kultūros tyrimų institute. Monografijos Beprotybės kartografija (2011), ir per 30 mokslo straipsnių recenzuojamuose leidiniuose autorius. Surengė virš 10 asmeninių tapybos parodų Lietuvoje ir užsienyje. Lietuvos dailininkų sąjungos narys; Lietuvos estetikų asociacijos narys; tęstinio mokslo leidinio  Estetikos ir meno filosofijos tyrinėjimai  (LKTI) redakcinės kolegijos narys; tęstinio mokslo leidinio Neklasikinė filosofija (LKTI) redakcinės kolegijos narys. Dalyvavo kuriant LSMU Slaugos fakulteto ir VDA Kauno fakulteto jungtinę dailės terapijos magistro studijų programą; yra šios studijų programos komiteto narys, skaito paskaitų ciklą Meno filosofijos ir psichopatologijos idėjinės sandūros, vadovauja baigiamiesiems magistro darbams. Mokslinių tyrimų sritis – neklasikinė Vakarų filosofija, estetika ir meno filosofija, psichopatologija, postmodernus diskursas.