• Naujienlaiškis
  • Šioje parodoje pristatomi kūriniai šešių Lietuvos menininkių, dirbančių dar ir pedagoginį darbą. Tai VDA Kauno fakulteto Tekstilės katedros dėstytojos Jūratė Petruškevičienė, Laima Oržekauskienė, Loreta Švaikauskienė, Lina Jonikė, Monika Žaltauskaitė-Grašienė ir Giedrė Kriaučionytė. Šios menininkės priklauso skirtingoms kartoms. Kažkada vienos mokė kitas, ir visoms užteko išminties mokytojo-mokinio santykį taip ištobulinti, kad jis taptų kuriančių asmenybių bendradarbiavimu ir net gi bičiulyste. Šiandien visų jų kūryba gerai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mąstu.

    Nė neklausiau, kodėl šią parodą menininkės pavadino „Dovana“. Ši žodžio prasmė perdaug įvairi, kad galėtų tapti tikslia parodos koncepcija. Dovana – tai netikėtumas, kažkas veltui duodamo. Dovana – įgimtas talentas, gabumas. Dovana gali papirkti, kartais ji ir žeidžia. Dar sakoma, kad brangiausia dovana yra sugebėjimas suvokti kito žmogaus sielą... Iš šios prasmių puokštės renkuosi žodžius, tinkamus apibūdinti šias menininkes ir jų kūrinius parodoje: netikėtumas ir įspūdis (žiūrovams), talentingumas, gebėjimas pajusti ir vaizdu perteikti žmogaus gelmę. Tokio žmogaus, kuriame pulsuoja meilė, šiluma ir kūrybiškumas.

    Visos šešios menininkės dirba skirtingomis technikomis, išmoktomis iš įvairių šaltinių - lietuvių liaudies meno, Tolimųjų Rytų tradicijų, iš technologinės Vakarų civilizacijos. Jos audžia rankomis ir kompiuterizuotomis staklėmis, velia vilną, fotografuoja, siuvinėja, formuoja ir dažo audinius. Jų technologinė meistrystė verta pagarbos. Bet dar didesnės pagarbos verta šių kūrėjų pozicija - ne tik „išreikšti save“, kaip dažnai sakoma. Man patinka, kad šios šiuolaikinio meno kūrėjos žmonėms, tai yra mums, žiūrovams, pasakoja ne tiek apie save, kiek apie mus visus - skausmingai kenčiančius (Giedrė Kriaučionytė), matančius gamtos stebuklą (Jūratė Petruškevičienė), stokojančius prisilietimo šilumos (Laima Oržekauskienė), pastebinčius gėrio ir blogio akistatas, ir, galiausiai, svajojančius apie žvaigždėtą dangų virš mūsų galvų ir kompiuterių (Monika Žaltauskaitė-Grašienė).

    Kauno tekstilės menininkės, kurių darbai čia eksponuojami, buvo audringo ir kūrybingo Lietuvos tekstilės meno etapo, prasidėjusio Kaune apie 200 metus, dalyvės ir vedlės. Buvo? Ir tebėra! Jų kūriniai nuolat kelią nuostabą ir verčia suklusti, nurimti, įsižiūrėti. Lyg būtų mãža tokios, daug kruopštaus darbo reikalaujančios kūrybinės veiklos, jos ugdo naują menininkų kartą. Jų menas ugdo naują žiūrovų kartą. Ir visa tai – mums, dovanai.

     

                                                                                    Rasa Andriušytė-Žukienė,
    menotyrininkė