• Naujienlaiškis
  • Po tik ką pasibaigusios Kęstučio Grigaliūno kūrybos retrospektyvos, kviečiame pamatyti naujausią šio menininko video instaliaciją „Savanoriai: fotografinė atmintis (1919-1923)“, kurioje pateikiama virš 600 Lietuvos savanorių fotografijų. Nepriklausomybės šimtmečio proga, autorius kviečia prisiminti Lietuvos savanorius, šauktinius kareivius, eilinius ir puskarininkius užfiksuotus tradicinėse to meto ateljė fotografijose.

    Paroda VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“ veiks vasario 6 – 24 dienomis.

    Savanoriai: fotografinė atmintis (1919-1923)“ (autoriaus tekstas)

    1919 m. suburta ir skubiai apmokyta Lietuvos kariuomenė padarė stebuklą – apgynė šalį net nuo trijų priešų (bolševikų, bermontininkų, lenkų) ir sudarė sąlygas įtvirtinti valstybę. Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga, prisiminkime svarbiausius šios istorijos veikėjus – savanorius ir šauktinius kareivius, eilinius ir puskarininkius. Tradicinėse ateljė fotografijose – mūsų atminties kariuomenė.

    "Laisvoji Lietuva" savo 1919 m. sausio 5 d. vedamajame komentavo, kad "didžiausia valdžios klaida buvo ta, kad per daug tikėta vokiečių pažadais, per daug laukta pagalbos iš santarvininkų (anglų, amerikiečių, prancūzų) pusės, o per maža pasitikėta savimi. Tauta tiek verta ir tiek tegali gauti, kiek įstengia pati padaryti. Didelės nelaimės ir pavojus pažadys tautą prie didelių darbų... Gyvos, susipratusios tautos nieks nesugebės pavergti. Ji ir ginklais prislėgta vis tiek sieks laisvės."

    Juk pradžioje nebuvo nei apavo, nei aprangos, nei ginklų. Tai kiek užsispyrimo, užsidegimo, gudrumo ir drąsos šie berneliai turėjo.

    Iš Nepriklausomybės kovų dalyvio Kazimiero Skebėros prisiminimų: "Išėjęs iš bažnyčios ant šventoriaus pamačiau tokį popierėlį. Ten buvo rašoma, kad Tėvynė pavojuje – eikite, geri žmonės, jos ginti. Priešų mes turime labai daug – ir vokiečių freištininkus, ir bermontininkus, ir bolševikai, ir šlėktų armados… Pasiėmiau šautuvą ir 24 kilometrus pėsčias nuėjau į Ukmergę. Ten buvo komendantūra, kur buvo verbuojami savanoriai. Mane priėmė komendantas kapitonas Pošiūnas – be galo kilnus žmogus. Buvau baigęs Širvintų gimnaziją, tais laikais buvau išsimokslinęs žmogus, todėl mane norėjo pasiųsti ne į frontą, o į Kauną, į karo mokyklą. Paaiškinau, kad čia esu ne tam, kad gaučiau antpečius ir žvaigždutes, o tam, kad kariaučiau su priešais…"

    Projektą remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

    Instaliacijoje naudojamos fotografijos iš asmeninės Eugenijaus Peikštenio kolekcijos.