• Naujienlaiškis
  • Zita Inčirauskienė | "AsMeniškumai"

    Parodos pavadinimas „AsMeniškumai” suponuoja, kad parodoje nagrinėjami asmeniniai Jūsų išgyvenimai, tačiau, dėl naudojamų objektų atpažįstamumo, jie tampa artimi ir daugeliui žiūrovų. Tokiu būdu parodoje jaučiamas ne tik asmeninis išgyvenimas bet ir bendrinis jaukumo, nostalgijos ir šilumos pojūtis. Ar tikslingai siekiate ištrinti šią atskirtį tarp menininko ir žiūrovo? Kaip prie to prisideda ready-made objektų naudojimas?

    Žodis „namai“, turbūt, visiems asocijuojasi su šiluma, jaukumu, ilgesiu... Jeigu žiūrovas parodoje pajuto tą namų dvasią, vadinasi, tikslas pasiektas. O ready-made objektai – didžioji dalis tų objektų yra autentiški, turintys asmenines nesumeluotas istorijas, kurios ir įkvėpė mane sukurti kūrinius, kurie kalbėtų ir žiūrovui suprantama kalba.

    Kas paskatino grįžti prie asmeninių išgyvenimų, vykusių tolimoje praeityje, būtent dabar?

    Gyvenimo patirtis – tu to nori ar nenori – sugrąžina prisiminimus. Tas glūdintis ilgesys skatina atsigręžti į kasdienybės grožį ir įvertinti viską, kas yra paprasta, ir iš paprastų dalykų sukurti menišką atmosferą.

    Minėjote, kad naujausia instaliacija „suriša” kitus parodoje eksponuojamus anksčiau sukurtus darbus. Ar galite pakomentuoti šią eigą prie parodos „finalo”?

    Net nežinau, viskas vyksta neplanuotai, natūraliai…

    Savo kūryboje derinate tekstilę ir kaligrafiją. Kodėl pasirinkote sujungti šias dvi skirtingas technikas? Ar jų funkcijos darbuose skiriasi?

    Kaligrafijos menas man imponavo nuo studijų laikų (už tai esu dėkinga prof. Albertui Gurskui). O tekstilė man artima nuo vaikystės  – esu siuvėjos duktė. Pirmieji žaislai - audinių skiautelės, sagos. Ir pati esu baigusi trikotažo modeliavimą Telšių dailės technikume. Kažkaip viskas ir susijungė...

    Ankstesnėje kūryboje kaligrafija dominavo, komunikavo su žiūrovu verbaline kalba. Kūriniai savo forma buvo įkvėpti pirmųjų knygų, papiruso ritinėlių, kodeksų, priminė vėliavas, liaudiškus austinius rankšluosčius. Dabartinėje kūryboje kaligrafija įgauna meditatyvinę formą. Pavyzdžiui, kūrinyje - instaliacijoje „AsMeniškumai“  kurdama krikšto marškinėlių emociją dainavau lopšinę ir automatiškai rašiau, kartojau, vėl rašiau…

    Kaip kūrėja į Lietuvos meno pasaulį įsiliejote palyginus vėlai. Kokią įtaką tai daro Jūsų kūrybai?

    Į šį klausimą atsakau tekstu iš Biblijos:

     „Viskam yra savas laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi... Dievas paskyrė laiką kiekvienam įvykiui ir darbui“ (Ekl 3,1,17).

    Galbūt esminis menininko tikslas  –  gilintis į asmeninius savo išgyvenimus, juos užfiksuoti ir perteikti stebėtojui. Motinystę būtų galima laikyti vienu iš emociškai svarbiausių asmeninių išgyvenimų; visgi, tai yra netikėtai retai sutinkama tema Lietuvos mene. Kaip manote, kodėl taip yra?

    Motinystės tema tikrai nėra reta tema nei Lietuvos, nei pasaulio mene, tiek šiandieniniame, tiek meno istorijoje. Kiek sukurta paveikslų, kiek sukurta skulptūrų, kuriuose yra įprasminta Motinystė. Galbūt, manoji motinystės versija retesnė...

    Interviu ėmė Regina Arelytė.

    Parodos laikas: 2018 lapkričio 6-24d.

    Nuotraukos: Vytas Nomadas.