• Naujienlaiškis
  • Prisiminimai be pagražinimų

    Vincentas Norkus – pedagogas, tapytojas, į anapilį iškeliavo prieš dešimt metų. Šis prabėgęs dešimtmetis neištirpdė prisiminimų, susijusių su mudviejų ilgamečiu bendravimu.
    Visų pirma Vincentą Norkų vertinu kaip iškilų dailės pedagogą, Mokytoją, daugelį gražiausių savo metų atidavusį dailės mokytojų rengimui. Docentas Vincentas Norkus dėstytojavo tuometinio Lietuvos dailės instituto (dabar - Vilniaus dailės akademija) Dailės pedagogikos katedroje. Kartu su kitais iškiliais pedagogais – Vytautu Kaušiniu, Jonu Gudmonu, Albertu Gursku ir kt. formavo dailės ugdymo, švietimo sistemą Lietuvoje, pagrįstą ne vadovėlio tekstais, o plastinės kalbos ugdymu.
    Dirbdamas minėtoje katedroje, Vincentas Norkus išugdė šimtus dailės mokytojų, kurie nūnai pasklidę po visą Lietuvą sėkmingai mokytojauja, padeda vaikams atrasti nuostabų dailės pasaulį ir pažinti plastinės raiškos galimybes.
    Atėjau ir aš į pedagoginę veiklą seniai, prieš trisdešimt metų, turėdamas kuklų patyrimą tapyboje, savimi nepasitikintis, absoliučiai neišmanantis kaip elgtis su studentais ir, tiesą sakant, jų paslapčia prisibijantis.
    Bendruosius dailės pedagogikos principus ilgainiui perėmiau iš katedros kolegų, tačiau tapybos dėstymo paslaptis atskleidė Vincentas Norkus. Pvz,.: kaip tikslingai pastatyti studentams natiurmorto pastatymą ne kiekvienas ir patyręs pedagogas išmano, o Vincentas mane to išmokė. Jis gerai suprato, kas yra tapybos pagrindai, žinias mokėjo perteikti aiškiai, paprastai, suprantamai. Vertino spalvos svarbą, Ars tapybos mokyklos tradiciją. Su studentais bendravo šiltai, nuolat situaciją praskaidrindamas „norkišku“ humoru.
    Tikriausiai būtų nesąžininga apie Norkaus pedagoginės veiklos pabaigą kalbėti vien optimistine nata. Sąjūdžio laikais Akademijoje prasidėjo pertvarka. „Siekiant pakelti Akademijos autoritetą“ ir „išgryninti“ menininkų rengimą, buvo atsikratyta Dailės pedagogikos katedros, dailės pedagogų rengimo, nusišalinta nuo švietimo problemų. Kitaip sakant, Akademija „apsivalė“ nuo atsakomybės mokyklai. Visa pedagogikos katedra, o taip pat ir Norkus kiek galėdami priešinosi Dailės pedagogikos katedros uždarymui, tačiau nugalėjo griovimo instinkto apimti „revoliucionieriai“.
    Jeigu akademijoje buvo panaikinta tris dešimtmečius veikusi Dailės pedagogikos katedra, matyt, čia nebuvo pakankamai vertinama ir gerbiama pedagoginė mintis, o juo labiau asmenybė, atidavusi pedagogikai visą savo gyvenimą. Taigi, truputėlį niekinančio požiūrio iš „grynojo meno aukštumų“ į Dailės pedagogikos katedrą kartėlį, taippat į dailės mokytojų rengimą, išgyveno visi  katedros kolegos, o taip pat ir Norkus. Pedagoginę veiklą  Dailės akademijoje Vincentas Norkus baigė, manyčiau, nepelnytai įskaudintas. Tačiau kaip išmintingai yra pasakęs prof. Vladas Drėma (jis irgi anuometiniame Dailės institute nebuvo reikiamai įvertintas): „leiskite žmonėms klysti!“
    O štai studentai Norkų labai vertino, gerbė ir mylėjo su visom jo smulkiomis ydomis, kurių mes kiekvienas apsčiai turime. Vincentas mėgo pasikviesti į savo dirbtuvę, kuri buvo čia pat senamiesčio palėpėje. Ritualas buvo „šventai nekintantis“ – „trejų-devynerių“ taurelė ir gabaliukas skanių lašinukų.... Ir tuoj pat pradėdavo ant molberto dėlioti paveikslus, vis gudriai paklausdamas „na, o kaip šitas?“ Pradėdavo nuo naujausių – šlapių, dar tapomų. Nepykdavo, jei pasakydavai vieną kitą pastabėlę. Žiūrėjau tuomet į savo vyresniojo kolegos paveikslus ir žavėjausi – kiek tas jau nejaunas žmogus turi energijos, kiek dirba! Štai kur pavyzdys jaunimui! Nors ne viskas vienodai patiko. Kai kurie motyvai buvo per daug „išekspluatuoti“, tapomi pardavimui. Beje, pardavęs paveikslą maestro didžiuodavosi ir tuo gerokai girdavosi. Tačiau buvo ir kaip reikiant užteptų darbų, su įkvėpimu, kur buvo spalva,  subtilumai, spalvinis turtingumas. Ypač jautrūs buvo jaunystės periodo nedidelio formato peizažiukai. Aukščiausia klasė!
    Dažnai važiuodamas žvejoti (paskutinius metus, deja, jau be Vincento) rudenėjančiais keliais, akimis gerdamas rudens spalvas, neišvengiamai prisimenu Norkų ir jo peizažus. Atrodytų tiek Lietuvoje yra pritapyta peizažų, tačiau Vinco Norkaus tapyboje, manyčiau, yra ypatinga vertybė – tie peizažai yra lietuviški, turintys lietuviško kvapo. O tai, kaip nebūtų keista, nėra dažnas dalykas.
    Lietuvos kultūrą nuolat veikė ir tebeveikia taip vadinami „centrai“ – Paryžius, Varšuva, Roma, Maskva, Niujorkas ir t.t. Šie horizontalūs kultūriniai ryšiai „centras“ – „periferija“ nuolat gimdė tam tikrų kultūros reiškinių adaptavimą Lietuvoje. Atgavus nepriklausomybę Lietuvos menas nusidažė visų madingų krypčių ir manierų manifestais, daugiau ar mažiau vykusiomis transkripcijomis. Horizontalus, nors ir abipusis „periferijos“ – „centro“ ryšys negali užtikrinti originalios kūrybos. Ją tegali išugdyti vertikali kryptis į tautos gelmes, į  etninę dvasią.
    Žvelgdami į Norkaus kūrybą horizontaliai, ieškodami ir nerasdami madingų vakarų meno atitikmenų, gausime vienokį rezultatą, tačiau pažvelgus vertikaliai, ieškodami tikrumo, tapytojas Vincentas Norkus iškyla kaip itin autentiškas Lietuvos menininkas, gebantis išreikšti tautos dvasią. Jis žvelgė į aplinką ne Sezano, Muncho ar kito, kad ir ryškaus menininko, o  Norkaus akimis. Tikrumo, autentiškumo Norkus turėjo ir gyvenime, ir mene.
    Jo „norkiškas“ pedagogikos stilius, kad ir su šiek tiek pabodusiais anekdotais, tačiau su išsakyta tiesa. Tapytojo nelabai efektingi, tačiau profesionaliai, jausmingai nutapyti realistinio stiliaus paveikslai - su spalvine kultūra. Vinco Norkaus artimas pagonybei panteistinis mąstymas, nepakartojama žvejybos metodika, kai pirmas karšto grogo šlakelis su cinamono ir apelsinų žievelių kvapais nupilamas „pagoniškiems dievams“, o tik po to „į mudviejų sveikatą“. Tapytojo eilėraščiai (kai sveikata neleido tapyti), kuriuose jis kaip mokėjo taip surimavo dalykus, kuriuos tapė. Visa tai ir yra tikrasis Vincas Norkus, kuris nesistengė patikti: be pagražinimų, o visgi mielas širdžiai. Šventai tikiu, jog  maestro Vincento Norkaus šviesus prisiminimas išliks ne man vienam.

    Prof. Giedrius Kazimierėnas


    Vincas Norkus  gimė 1925 m. gruodžio 26 d. Marijampolės valsčiuje, Gustaičių kaime.

    1952 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą, diplominio vadovas -  Antanas  Gudaitis. 1967-1996 metais dėstė  Lietuvos dailės institute (nuo  1990 – Vilniaus dailės akademija), docentas,   ir Vilniaus  S. Nėries vidurinėje mokykloje. Vilniaus menininkų klubo „PLEKŠNĖ“ narys.
    Parodose dalyvavo  nuo 1953 m., surengė daugiau kaip 20 personalinių  parodų,  dalyvavo grupinės parodose.  Dailininko darbų  yra įsigiję  Lietuvos  dailės muziejus  ir Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus;  Lietuvos, JAV, Kanados, Vokietijos, Izraelio, ir kitų šalių dailės mylėtojai.
    2006 m., pablogėjus sveikatai ,tapytojas  savo kūrybą papildo eilėraščiais, kuriuose daug dėmesio skiria  Lietuvos  senų  kaimų kraštovaizdžiams.  Dailininko gimtasis  Gustaičių  kaimas, devynios suvalkiečių sodybos  nugriautos,  net kaimo vardas išnyko iš žemėlapio... Vincas Norkus  paruošė, bet nesulaukė savo eilėraščiu knygelės  „Kas drobėse nesudėta“ pasirodymo...
    Su etiudininku  ir meškere dailininkas aplankė daugelį  Lietuvos kampelių. Pamilęs nuostabią krašto gamtą, savo kūryboje vaizdavo  miškų, ežerų, jau nykstančių kaimų ir sodybų grožį.  Tai nuotaikingi  Baltijos, Neringos  pamario vaizdai, plačios Aukštaitijos,  Dzūkijos ir Vilniaus panoramos, senojo  Vilniaus gatvelės, griaunami ir jau išnykę sostinės  kiemeliai. Unikalią vertę turi jo teptuku užfiksuoti, tik tapybos drobėse išlikę vaizdai.
    Vincas Norkus – jautrus menininkas, apdainuojantis mūsų  gimtojo krašto grožį.

    Prof. Giedrius Kazimierėnas

    Parodos atidarymas vyks vasario 1 d. 17 val.
    Paroda veiks iki vasario 13 d.