• Naujienlaiškis
  •  

    Aliaus Berdenkovo skulptūrų paroda

                         Alius Berdenkovas –  klasikinės, modernistinės skulptūros atstovas, kurio darbuose  žmogaus kūnas skendi savitose metamorfozėse.  Preciziška žmogaus anatomija –  išraiškingos veido mimikos, pozos, įtempti raumenys tampa užuominomis į sudėtingą žmogaus vidinį pasaulį, kuriame keroja įvairaus pluošto užspaustų gyvuliškų instinktų. Nors Berdenkovo sukurtas žmogus yra nuasmenintas, bet sustojus ir įdėmiau įsižiūrėjus į vaizduojamą kūną, pradeda veikti veidrodinis principas – pavaizduotoje figūroje atpažįstame save. Skulptūroje  išreikšta emocija tampa bendražmogiška,  atspindinčia ir atkartojančia mūsų pačių patirtis.  Susitapatinę su  skulptūroje pavaizduotu personažu bandome asmeniškai  identifikuoti save, patys painiotis  ir bandyti ištrūkti iš mus pasąmoningai veržiančių pančių.

    A. Berdenkovo skulptūras  norėtųsi pavadinti „nepatogiomis“ būtent dėl to, kad jos nepataikauja žiūrovo akiai, o teigia savitą, kone  sadomazochistinę estetiką. Tačiau  iš  tos nemalonios kovos tarp jausmų ir fetišizuojamo kūno  kartu  išplaukia  ir  tingus malonumas, rafinuotas pasitenkinimas. Dekonstruojant, demontuojant kūną  randasi savita jo rekonstrukcija, nauja interpretacija. Taip kūnas iš savo pirminio būvio pamažu  virsta simboliu, metafora, atveriančia naują galimybę į  gilesnį savęs pažinimą.

    Skulptūrose pastebimi netikėti akcentai – dažnai  išryškinami  trūkstami elementai, kičo atributai, kurie išjudina nusistovėjusį  žiūrovo požiūrį į tradiciškumą, skatina drąsiau, su savotiška nuostaba bei ironija žvelgti į save ir mus supančią aplinką. Autoriaus skulptūriniuose reljefuose figūrų masė tankesnė, o judėjimas intensyvesnis. Ten žmonių figūros jungiasi, rišasi, pinasi, veržiasi, spaudžiasi, spraudžiasi, tempiasi, smaugiasi, laisvinasi... čia pavirsdamos į vienalytę masę, čia išryškėdamos pavieniui, atskiromis kūno galūnėmis. Ekspresyvi kūnų sąjunga, išraiškingos pozos  tarsi  įkūnija  siurrealistinį pasakojimą –  peizažą.  Skulptūrų kūnai pavirsta į neaiškią struktūrą, arba atvirkščiai, kai kur  tvarkingai  susilanksto į geometrinę figūrą ar daiktą. Iš  skulptūrinės medžiagos – medžio sukuriamas kitas medžiagiškumas. Skulptūrose ar reljefuose  mediena vizualiai įgauna audinio, metalo ar kitos medžiagos savybių – tai  trikdo ir kartu tikrina budrią žiūrovo akį. 

    Nors parodoje eksponuojami kūriniai ir neseka vieno pasirinkto, aiškaus  naratyvo, o tik  retrospektyviai apžvelgia kelių metų laikotarpio sukurtus kūrinius, tačiau  žiūrovui  suteikiama laisvė interpretuoti ir individualiai užmegzti ryšį su kiekvienu eksponatu.

     

    Bernadeta Petrauskytė

    Parodos atidarymas vyks gegužės 9 d. 18 val. VDA galerijoje „Akademija“.
    Paroda veiks iki gegužės 21 d.