• Naujienlaiškis
  • Labai juokinga. Guliu lovoje ir girdžiu, kaip kažkas į sieną daužo kamuolį. Galvoju: „Gal išprotėjo, juk naktis?“ Ir tada suprantu, kad tas garsas – mano širdies plakimas. Gal nuo kavos?

    Nusipirkau dirbtinę pievelę. Vakar klausei: “Kodėl manai, jog esi tikra lietuvė?” Šiandien turiu atsakymą. Manęs, skirtingai nei jus, pietiečius, nedžiugina pavasarinis sniegas. Nusipirkau sau pievą, nes galiu.

    Kaip tyliai miršta vėžliai. Po vandeniu, kur nepučia vėjas, kur šaltą vėžlišką kūną saugo šarvai, kur žiba vandens paviršių perskrodęs gabalėlis saulės. Ten kankinasi gyvybė, ten ji patiria agoniją, ten  raizgosi drama. Tik tylus ir ramus į kampą įsispraudęs vėžlio siluetas, užmerktomis akimis. Tik tos, užmerktos akys, poilsiui sudėti vokai, man kužda, jog stebiu mirtį. Skausmas šone, kurį jaučiu, kažkaip mudu susieja. Juntu kaip kažkokia ore plevenanti materija, tame dinozauriškame pavidale apgyvendina trupiniuką manęs. 

    Personalinė Vilniaus Dailės Akademijos Grafinio Dizaino katedros II kurso studentės Elenos Motiejūnaitės koliažų ir asambliažų paroda „Gali būti taip“. Parodos kuratorė – docentė Živilė Jasutytė.

    Parodos atidarymas – gegužės 3 d. 17 val., Vilniaus Dailės Akademijos galerijoje „5 Malūnai“| Paroda vyks iki gegužės 25 d.