MONUMENTALIOSIOS TAPYBOS IR SCENOGRAFIJOS KATEDRA
Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedra (iki 2004 m. Monumentaliosios dailės) buvo įkurta 1989 m. Anksčiau tapybos katedrai priklaususios vitražo, freskos-mozaikos ir scenografijos specialybės susijungė į monumentaliosios dailės katedrą. Ilgainiui, pakoregavus ir susisteminus mokymo programas, įsitvirtinant naujoms tradicijoms buvo patikslintas ir pakeistas katedros pavadinimas.
Pačios seniausios žinios apie monumentaliąja tapybą mus pasiekia iš 18 a. pab. Vilniaus universiteto laikų, vėlesnės iš Stepono Batoro universiteto dailės fakulteto studijų programų, kur praktinės specialybių studijos buvo derinamos su teorinėmis universitetinėmis studijomis. 1922 m. dail. Justinui Vienožinskiui Kaune įkūrus meno mokyklą, nuo 1929 m. pradėjo veikti dekoratyvinės tapybos studija. Scenografiją dėstė M. Dobužinskis, A. Varnas, sieninę tapybą - V. Didžiokas ir kt. Dekoratyvinės tapybos studijos mokymo kryptys, specializacijos bei dėstytojų kolektyvas galutinai susiformavo 1934 m., kai iš Paryžiaus jau subrendę kaip saviti kūrėjai, paveikti europietiško modernizmo idėjų, grižo buvę Kauno meno mokyklos auklėtiniai J. Mikėnas ir S. Ušinskas.
J. Mikėnas ėmėsi vadovauti dekoratyvinės tapybos studijai, o S. Ušinskas pradėjo dėstyti vitražo ir scenografijos kompozicijos disciplinas.
1934 m. prof. S. Ušinsko pastangomis buvo suformuotos pagrindinės monumentaliosios tapybos ir vitražo mokymo programų nuostatos, kur ypatingas dėmesys kreipiamas į monumentaliosios dailės kūrinio sąveikos su architektūra principus. Ši programa, žymiai praplėsta, patobulinta atsižvelgiant į šiuolaikinės architektūros ir interjero tendencijas, medžiagų bei technologijų naujoves išlieka iki šiol.
1944 m. buvo įkurtas Vilniaus valstybinis dailės institutas, kuriame įsteigta monumentaliosios tapybos katedra. Jos sudėtyje veikė freskos-mozaikos, vitražo ir teatro scenovaizdžio studijos. Kauno taikomosios dailės institute įsteigtas monumentaliosios tapybos fakultetas, vadovaujamas prof. S. Ušinsko. Čia veikė dekoratyvinės tapybos ir freskos-mozaikos studijos. 1951 m. sujungus abi aukštąsias mokyklas, buvo įsteigtas Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas, kuriame buvo apjungtos visos monumentaliosios tapybos ir scenografijos mokymo disciplinos.
1951-1969 m. tapybos katedroje dekoratyvinę tapybą dėstė I. Trečiokaitė-Žebenkienė, nuo 1969 m. ilgus metus freskos-mozaikos studijai vadovavo S. Veiverytė, kurios tapybos stilius, monumentaliosios tapybos samprata turėjo įtakos ištisai dailininkų – monumentalistų kartai.
Vitražo studijai nuo 1954 m. vadovavo prof. S. Ušinsko mokinys A. Stoškus, kuris tęsdamas savo mokytojo pedagogines tradicijas atskleidė vitražo kompozicijos dekoratyviąsias ypatybes, apibendrintų įvaizdžių, simbolių reikšmę, stiklo švytėjimo poveikį interjerui, vitražo ir architektūros santykio svarbą ir t.t.
To meto lietuviškai monumentaliosios dailės mokyklai didžiulę įtaką turėjo ir dailininko-vitražisto Prof. K. Morkūno piešimo paskaitos, kuriose figūrų studijavimo, jų stilizavimo bei abstrahavimo principais buvo formuojama monumentalumo samprata.
Teatro dekoracijų studijai ilgus metus vadovavo prof. V. Palaima, vėliau kurį laiką dail. H. Ciparis. Buvo dėstomi režisūros pagrindai, scenos technika ir technologija, kostiumo istorija. Daugiausiai dėmėsio buvo skiriama scenografijos kompozicijai.
1989 m. įkūrus atskirą monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedrą, jai vadovavo R. Dalinkevičius, 1993-1995 m. – doc. B. Bružas, 1995-2002 m. – doc. R. Dalinkevičius, 2002-2005 m. – prof. A. Dovydėnas, 2005-2007 m. – doc. B. Bružas, o nuo 2007 m. – doc. G. P. Janonis.
Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje mokėsi ir dirbo garsūs Lietuvos menininkai: tapytojas, asambliažo ir koliažo meistras V. Antanavičius; vitražo specialybę baigęs, tapytojas A. Giedrimas; sieninę tapybą baigęs tapytojas R. Sližys (1952 m. - 2008 m.) scenografijos mokslus baigęs rašytojas, poetas , tapytojas L. Gutauskas.
Šiuo metu katedroje dirba tiek viduriniosios, tiek jaunosios kartos dailininkai:
vitražo dalykus dėsto Prof. A. Dovydėnas, lekt. I. Paltanavičiūtė, lekt. N. Vasiliauskaitė;
freskos-mozaikos – doc. Ignas Meidus, lekt. I. Skauronė;
scenografiją – Prof. V. Idzelytė, Prof. A. Jacovskis , lekt. J. Skuratova, bei lekt. G. Brazytė.
Tapybą dėsto žymūs dailininkai: G. P. Janonis, V. Paukštė bei Ž. Jasutytė.
Architektas Prof. A. Mačiulis dėsto architektūros pagrindų kursą monumentaliosios tapybos ir scenografijos studentams.
Šiuo metu visose trijose specializacijose ypatingas dėmėsys skiriamas kompozicijos, piešimo, tapybos, kompiuterinio projektavimo ir grafinės raiškos, bendrojo lavinimo programos dalykams, kurie su praktinėmis studijomis jungiami į vientisą mokymo sistemą, ugdančią dailininkus, sugebančius spręsti estetinius uždavinius tiek architektūroje, tiek teatro scenoje, tiek alternatyviose erdvėse.
Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedra (iki 2004 m. Monumentaliosios dailės) buvo įkurta 1989 m. Anksčiau tapybos katedrai priklaususios vitražo, freskos-mozaikos ir scenografijos specialybės susijungė į monumentaliosios dailės katedrą. Ilgainiui, pakoregavus ir susisteminus mokymo programas, įsitvirtinant naujoms tradicijoms buvo patikslintas ir pakeistas katedros pavadinimas.
Pačios seniausios žinios apie monumentaliąja tapybą mus pasiekia iš 18 a. pab. Vilniaus universiteto laikų, vėlesnės iš Stepono Batoro universiteto dailės fakulteto studijų programų, kur praktinės specialybių studijos buvo derinamos su teorinėmis universitetinėmis studijomis. 1922 m. dail. Justinui Vienožinskiui Kaune įkūrus meno mokyklą, nuo 1929 m. pradėjo veikti dekoratyvinės tapybos studija. Scenografiją dėstė M. Dobužinskis, A. Varnas, sieninę tapybą - V. Didžiokas ir kt. Dekoratyvinės tapybos studijos mokymo kryptys, specializacijos bei dėstytojų kolektyvas galutinai susiformavo 1934 m., kai iš Paryžiaus jau subrendę kaip saviti kūrėjai, paveikti europietiško modernizmo idėjų, grižo buvę Kauno meno mokyklos auklėtiniai J. Mikėnas ir S. Ušinskas.
J. Mikėnas ėmėsi vadovauti dekoratyvinės tapybos studijai, o S. Ušinskas pradėjo dėstyti vitražo ir scenografijos kompozicijos disciplinas.
1934 m. prof. S. Ušinsko pastangomis buvo suformuotos pagrindinės monumentaliosios tapybos ir vitražo mokymo programų nuostatos, kur ypatingas dėmesys kreipiamas į monumentaliosios dailės kūrinio sąveikos su architektūra principus. Ši programa, žymiai praplėsta, patobulinta atsižvelgiant į šiuolaikinės architektūros ir interjero tendencijas, medžiagų bei technologijų naujoves išlieka iki šiol.
1944 m. buvo įkurtas Vilniaus valstybinis dailės institutas, kuriame įsteigta monumentaliosios tapybos katedra. Jos sudėtyje veikė freskos-mozaikos, vitražo ir teatro scenovaizdžio studijos. Kauno taikomosios dailės institute įsteigtas monumentaliosios tapybos fakultetas, vadovaujamas prof. S. Ušinsko. Čia veikė dekoratyvinės tapybos ir freskos-mozaikos studijos. 1951 m. sujungus abi aukštąsias mokyklas, buvo įsteigtas Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas, kuriame buvo apjungtos visos monumentaliosios tapybos ir scenografijos mokymo disciplinos.
1951-1969 m. tapybos katedroje dekoratyvinę tapybą dėstė I. Trečiokaitė-Žebenkienė, nuo 1969 m. ilgus metus freskos-mozaikos studijai vadovavo S. Veiverytė, kurios tapybos stilius, monumentaliosios tapybos samprata turėjo įtakos ištisai dailininkų – monumentalistų kartai.
Vitražo studijai nuo 1954 m. vadovavo prof. S. Ušinsko mokinys A. Stoškus, kuris tęsdamas savo mokytojo pedagogines tradicijas atskleidė vitražo kompozicijos dekoratyviąsias ypatybes, apibendrintų įvaizdžių, simbolių reikšmę, stiklo švytėjimo poveikį interjerui, vitražo ir architektūros santykio svarbą ir t.t.
To meto lietuviškai monumentaliosios dailės mokyklai didžiulę įtaką turėjo ir dailininko-vitražisto Prof. K. Morkūno piešimo paskaitos, kuriose figūrų studijavimo, jų stilizavimo bei abstrahavimo principais buvo formuojama monumentalumo samprata.
Teatro dekoracijų studijai ilgus metus vadovavo prof. V. Palaima, vėliau kurį laiką dail. H. Ciparis. Buvo dėstomi režisūros pagrindai, scenos technika ir technologija, kostiumo istorija. Daugiausiai dėmėsio buvo skiriama scenografijos kompozicijai.
1989 m. įkūrus atskirą monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedrą, jai vadovavo R. Dalinkevičius, 1993-1995 m. – doc. B. Bružas, 1995-2002 m. – doc. R. Dalinkevičius, 2002-2005 m. – prof. A. Dovydėnas, 2005-2007 m. – doc. B. Bružas, o nuo 2007 m. – doc. G. P. Janonis.
Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje mokėsi ir dirbo garsūs Lietuvos menininkai: tapytojas, asambliažo ir koliažo meistras V. Antanavičius; vitražo specialybę baigęs, tapytojas A. Giedrimas; sieninę tapybą baigęs tapytojas R. Sližys (1952 m. - 2008 m.) scenografijos mokslus baigęs rašytojas, poetas , tapytojas L. Gutauskas.
Šiuo metu katedroje dirba tiek viduriniosios, tiek jaunosios kartos dailininkai:
vitražo dalykus dėsto Prof. A. Dovydėnas, lekt. I. Paltanavičiūtė, lekt. N. Vasiliauskaitė;
freskos-mozaikos – doc. Ignas Meidus, lekt. I. Skauronė;
scenografiją – Prof. V. Idzelytė, Prof. A. Jacovskis , lekt. J. Skuratova, bei lekt. G. Brazytė.
Tapybą dėsto žymūs dailininkai: G. P. Janonis, V. Paukštė bei Ž. Jasutytė.
Architektas Prof. A. Mačiulis dėsto architektūros pagrindų kursą monumentaliosios tapybos ir scenografijos studentams.
Šiuo metu visose trijose specializacijose ypatingas dėmėsys skiriamas kompozicijos, piešimo, tapybos, kompiuterinio projektavimo ir grafinės raiškos, bendrojo lavinimo programos dalykams, kurie su praktinėmis studijomis jungiami į vientisą mokymo sistemą, ugdančią dailininkus, sugebančius spręsti estetinius uždavinius tiek architektūroje, tiek teatro scenoje, tiek alternatyviose erdvėse.